Problemiška istorija

Šis tekstas man, jo autorei, yra labai problemiškas. Kalbu apie jo kūrimo procesą, kuris įvade dar tik prasideda ir reikalauja imtis naujos rašymo ir dėliojimo taktikos. Sunku apsispręsti, ką ir kaip jame papasakoti bei akcentuoti, nes pagrindinis teksto objektas – VII šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo meno bienalė „METALOfonas: Nepasakok man istorijų!“ – skatina bei provokuoja, kaip nurodoma ir anotacijoje, žiūrovą nepasakoti istorijų, tačiau kalbėti apie tai, kas reikšminga.

Čia ir sutrinku – galvoje raizgalynė, kurioje plaukioja mintys apie tai, kas yra (ne)pasakojama istorija, kaip (ne)pasakoti. Įprastai pagrindinė teksto idėja, pasakojimo linija man būna aiški dar nepradėjus rašyti, o paskutinė pastraipa kompiuterio ekrane įsitvirtina pirmiau nei įvadas ar dėstymas. Tačiau apie šią bienalės pagrindinę ekspoziciją Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje ir lydinčias parodas – Eglės Čėjauskaitės-Gintalės „Ujei“ (taip pat eksponuojama muziejuje) bei Julios Obermaier „Tylios svajos“ (Juvelyrikos mokyklos galerija „Vilnensis“) – rašau jau kitaip. Įvadą stengiuosi paversti įrankiu tekstui apie savo apsilankymus ekspozicijose parašyti, o tai iš esmės yra istorijos, kurių, remdamasi bienalės idėja, nenorėčiau tiesiogiai atpasakoti, bet taip pat negaliu nuo savo potyrių ir per daug atsitraukti. Tekstas jau savaime tampa istorija. Nors bienalė kviečia kalbėti apie svarbias istorijas, kiekvienam žmogui reikšmingi vis kiti dalykai, todėl tenka eksperimentuoti ir dar pati nežinau, kuo šis tekstas pavirs. Vis dėlto žvelgdami į objektus atpažįstame tas pačias formas ir medžiagas, todėl šie dalykai taps mano atspirties tašku. O dabar baigiu šią kankinančios rašymo pradžios bei apmąstymų istoriją ir ieškau kitos.

Tamsumoje išnyra du žalsvai rudo atspalvio kauburiai. Galbūt tai žalvaris ar bronza? Mano akis dar ne tiek įgudusi, kad galėtų atskirti. Bet tai Eglės Čėjauskaitės-Gintalės parodoje ir patrauklu – šalia kūrinių nėra etikečių. Žiūrovas atskiriamas nuo žodžio, kuris įvardintų medžiagą, techniką ar pavadinimą, galintį pakuždėti ir kūrinio idėją. Atskiriamas nuo tikslaus įvardijimo, tačiau tai nereiškia, jog medžiaga nesvarbi, anaiptol, blizgus paviršius, tvirta forma neapgauna, kad tai – kas kita, o ne metalas. Žodžio trūkumas leidžia įsigilinti į vaizdą, analizuoti nepertraukiamai ir nepriklausomai, pamatyti kiekvieną blykstelėjimą ir linkį, mėgautis vaizdo grynumu. Tai man suteikė laisvės ir gaivos pojūtį – mano žvilgsnis buvo koncentruotas į kiekvieną kūrinį bei jų visumą, neapkrautas papildoma informacija.

Čia iškyla ir interpretaciniai kopų smėlynai. Atsidūrusi baltojoje parodos erdvės dalyje negaliu negalvoti apie Baltijos jūros krantus, kuriais nužygiavusi šiek tiek toliau nuo gelbėtojų stoties pradedi matyti tarp natūralių smėlio, smilgų, dangaus, vandens spalvinių dėmių, išmargintų akmenukų ir pagaliukų raštais, savo sintetinius atspalvius jau beprarandančias šiukšles, smėlėtas, vandens pritvinkusias virvių dalis su masyviais mazgais, kurias įdomu pakelti, pajusti jų svorį, tačiau savo gleivėta struktūra apsunkinančias rankas nemaloniu sąlyčiu. Smulkūs kūriniai spengia savo buvimu erdvėje, bet liaunos formos, trapūs vielos išlankstymai, tinkleliai-maišeliai bei iš metalo gijų sudarytas dumblių kolonijas primenantys, ore kabantys eksponatai skleidžia ramybę grakščiomis linijomis, mesdami dar įmantresnius blausius šešėlius. Tačiau kas yra šie objektai ir ką jie vaizduoja, pasakyti negaliu – išvardinau savo protu atpažįstamas atminties smilteles, kitas galbūt matys ką kita.

Grįžusi į juodą erdvę, stebėjau liaunas, trapias chromosomas menančias formas, juoduose keturkampiuose tarsi kadruose ar biologijos vadovėlio iliustracijose, atvaizduojančiose mitozės ir mejozės procesus, išsirikiuojančias į eiles, tačiau ilgainiui prarandančias ir atrandančias naujas dalis, savotišką DNR, formuojančias naujus, virš ar po kūrinio plokštuma iškylančius / pasislepiančius darinius. Šviestuvų skleidžiamą šviesą atspindinčios metalo detalytės išnyra iš tamsaus tekstilinio paviršiaus, o kai kuriuose kūriniuose jų formas atkartojantys, šešėlius primenantys juodo siūlo dygsniai įprasminami tarsi pagalbinė tapybinė priemonė – kaip tapyboje šešėlius galima formuoti šiltų ir šaltų atspalvių, tamsių ir šviesių tonų kontrastais, taip Eglės Čėjauskaitės-Gintalės kūriniuose erdvinė užuomina, nyksmo, trupėjimo pojūtį sukurianti detalė išryškinama standaus, šalto, blizgaus metalo ir minkšto, dinamiško, lengvo siūlo prieštaravimu.

Parodoje taip pat rodomas ir videomontažas, kurio idėjos autorė yra pati menininkė. Filmavo bei montavo Albinas Liutkus, o vaizdą papildė Vyčio Nivinsko muzika. Banguojančių garsų fone iš smulkių metalo detalių suvertas audinys raitosi, alsuoja greičiausiai tarp Čėjauskaitės-Gintalės delnų lyg priplotas autonomiškas gyvis, neprarasdamas vientisumo ir atkartodamas savo formas kaip vieninga kolonija ar kirmėlė, sinchroniškai judinanti kūno žiedus, dabartyje atkartojanti tai, kas jau buvo.

Čėjauskaitės-Gintalės parodoje atsiskleidžia metalo savybės, jo sąveika su aplinka bei kitomis medžiagomis. Metalas įgauna įvairias formas – nuo sujungtų detalių, kurios sutartinai keičia formą, iki smulkios vielos raizginių, leidžiančių matyti medžiagą ne kaip tvirtą ir šaltą, o kaip lengvą ir grakščią. Man istorijas pasakojo forma, metalo paviršiaus blykstelėjimai, atspindžiai bei atspalviai, erdvė, šešėliai, formos ir ritmai, o ne žodinis pasakojimas.

Toliau keliuosi į vertikalėmis ir horizontalėmis sudalintą erdvę – tai pagrindinė bienalės ekspozicija, pristatanti 130 menininkų iš 30 skirtingų šalių kūrinius. Ją skaido parodos stendai, kurie tarpusavyje kuria ir parodos ritmą, – jis man tikrai patiko, nes paroda nemaža, o tokia dinamika ne tik stendus pritaiko prie skirtingų kūrinių, bet ir leidžia žiūrovui kiek atsikvėpti menininkų darbų gausoje.

Ekspozicija išties didelė, pristatanti net ir ne po vieną menininko kūrinį. Neišvengiamai medžiagų, technikų bei idėjų-istorijų įvairovė dar didesnė. Menininkų kūriniai kalba gamtos, jos santykio su žmogumi, fantazijos, prisiminimų, vizijų, saugojimo, išlikimo ir kitomis temomis, kurias atspindi pasirinkta medžiaga ar forma. Tačiau neįmanoma aptarti visos gausybės, todėl galiu tik paskatinti lankytojus išsirinkti sau labiausiai patikusius, daugiausia minčių ar jausmų sukėlusius meno kūrinius, kaip kiekvienas pasirenka sau tinkamą papuošalą nešioti. Vadovaudamasi šiuo kriterijumi keletą pavyzdžių aptarsiu ir aš, nors tikrai ne visus norėčiau / galėčiau nešioti kaip aksesuarus.

Po stiklu kaip senovinis artefaktas nugulęs aštriomis adatėlėmis besibaigiantis gyvatės liežuvis. Stebėdama iš gintaro ir sidabro sudėtą Eglės Širvytės kūrinį prisimenu medines gyvates, vaiko akis kerinčias savo ryškiais raštais ir lanksčia forma. Netyčia odą prispaudus tarp dviejų gyvio kūno dalių, jos tapdavo žiauriu, skausmą keliančiu priešu kaip ir pačios menininkės žodžiais nupasakotas „Saldžialiežuvis“, įviliojantis ir geliantis savo kalbomis.

Suomijoje kurianti menininkė Wiebke Pandikov savo aksesuarams naudoja plastikinius duonos maišelius. Plastikas šiandien kelia daug problemų dėl taršos ir ilgo irimo laiko. Todėl tokia ilgaamžė perdirbta medžiaga, supinta naudojant itin seną techniką, žaidžia kūriniuose „Kasdieninė duona“, kurie savo apvaliomis ir ovaliomis formomis mena šį seną, tradicinį, net ritualinę prasmę įgavusį maisto produktą. Palyginti nauja sintetinė medžiaga savo trūkumais atstoja kažką tokio žmonėms artimo, pažįstamo ir ilgaamžiško.

Kompaktiškoje baltoje mokyklos-galerijos „Vilnensis“ erdvėje išsidėstę įvairiaspalviai nedideli vokiečių juvelyrės Julios Obermaier kūriniai. Dauguma jų pavadinti „Paslėpta“. Šie keturkampes formas menantys, fragmentiškai iš akmenų sudėti žiedai ir segės turėtų kažką slėpti. Vieni jų turi tik tris ryškesnes briaunas, kiti visas keturias, kai kurie kaip langai – beveik permatomą vidurį, o dar kiti – tarsi užvertas langines. Šie kūriniai savo forma ir natūraliomis akmenų savybėmis atskleidžia paslapties esmę. Visai kaip mūsų prisiminimai – kai kurie išlieka geriau, kur dar lyg pro seno apleisto namo langą bandytum įžvelgti, kas yra viduje, o kiti visai išdilę ir aklini.

Tačiau priėjusi prie kitos kūrinių grupės ir pažvelgusi pro apsiblaususį langą pajutau per kūną pereinant nemalonius pagaugus, nes pamačiau vieną šlykščiausių mokykloje naudotų priemonių – trintukus. Nežinau, kiek žmonių, savo trintukuose pieštuku išbadę ženklus, žodžius ar menininkės kūrinio atveju – besišypsantį veidą, jausdavo sąžinės graužatį. Trintukas buvo visam laikui paženklintas ir kiekvieną kartą liečiant jo nemalonų tarsi nematomu krakmolu padengtą paviršių buvo galima jausti ir pieštuko įspaudimus. To jausmo negalėjau pakęsti. Vis dėlto Julios Obermaier kūriniai savo dailiu atlikimu sugebėjo šiuos potyrius priminti, nors šie trintukai ir iš akmens.

Bienalė „METALOfonas: Nepasakok man istorijų!“ skatina beverčių istorijų nepasakoti. O aš papasakojau ne vieną man sužadinto jausmo ir prisiminimo nuotrupą. Tačiau galbūt taip atsiskleidžia ir viena iš meno funkcijų – per menininkų naudojamas medžiagas, technikas, per jas pasakojamas kūrėjų asmenines istorijas mes, žiūrovai, galime tapti tiltu savo potyriais ir reakcija į medžiagą, kad kiekvieno sąmonėje grįžtų istorija, prisiminimas ar jausmas, kartu suartinantis mus su meno kūriniais ir kuriantis naujus patyrimus.

Visų trijų parodų kuratorė – Jurgita Ludavičienė.

Julios Obermaier paroda „Tylios svajos“ veikia iki gruodžio 6 d.

Juvelyrikos mokykla-galerija „Vilnensis“ (Dominikonų g. 7, Vilnius)

VII šiuolaikinės juvelyrikos ir metalo meno bienalė ir Eglės Čėjauskaitės-Gintalės paroda „Ujei“ veikia iki 2025 m. vasario 28 d.

Taikomosios dailės ir dizaino muziejus (Arsenalo g. 3A, Vilnius)

Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė