Tobulumo formulė

Ketinu, jei pavyks, aprašyti Gedimino G. Akstino asmeninę parodą „prieš plaukiant“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Medūza“ ir bandysiu įrodyti, kad ji sukurta pagal menininko pasirinktą nepralošiantį tobulos parodos formatą.

Taigi, eksponatų nedaug, jie išdėlioti erdviai ir nedidelės galerijos pernelyg neapkrauna. Be to, nemažai darbų įsilieja į galerijos erdvę maskuojamai, nes neperskaitęs pateikiamo parodos žemėlapio neretai žiūrovas nelabai ir atskiria, kur kūrinio ribos, o kur interjero detalės, todėl erdvė lyg prasiplečia. Būtent tas eksponatų nematomumas ir spėliojimas, kas ir kur, sudaro malonumą žiūrovui, nes ilgainiui įgundi. Nemaža eksponatų dalis pagaminta iš statybinių ar tiesiog industrinių medžiagų, kurios kone susilieja su neišpuoselėta galerijos aplinka.

Kita vertus, yra ne tik balzganų tinko, cemento, metalo, gipso kartono bei gipso spalvų. Yra ir aštraus ultramarino, kuris skulptūriškai kabo ant sienos ir atsikartoja nedidukuose dalykuose ant palangės. Kaip paaiškėja vėliau, didysis mėlynumas – tai Vilniaus varpinės laikrodžio išklotinės dalys, išpjautos iš baseino plėvelės, o mažasis mėlynumas – iš tos pačios medžiagos išpjautos rankinio laikrodžio išklotinės dalys. Erdvių vidury – skulptūros „Kiautai“ iš netaurios gipso kartono materijos, sujungtos su pertvarų profiliu.

Žinoma, neapsieita ir be tipiškos šiais laikais nedidukės nuotraukos ant lankytojus pasitinkančios pagal ją neproporcingai plačios baltos sienos. Esama ir kitų paveikslų – tai popierinės iškarpos, skirtos naminio gyvūno drabužiams siūti, bet jos nepaprastos, nes pasitelkus knygų restauravimo technologiją kraštai apauginti pušies ir medvilnės pluošto popieriumi. Ši detalė atsiskleidžia tik parodos apraše, paprasta akimi neatskirsi.

Kitaip tariant, visa paroda kuriama besislapstant, iškeliant į paviršių netikėtumus, apgaunant vertėmis. Tiesa, dar yra trys tekstai. Menotyrininkės Inesos Brašiškės, menininkų Antano Gerliko ir Marko Geffriaud. Ant skirtingo formato popieriaus lapų ir skirtingu šriftu, kas virsta tyčine neprofesionalia netvarka. Tekstus autoriai rašė nedaug žinodami apie šį konkretų Gedimino sumanymą, todėl su dabartine ekspozicija jie susiję fragmentiškai. Kiekvienas jų turi saugias, nepažeistas asmenines erdves ir išraiškos laisvę, kuri kartu praplečia parodos refleksiją. Gal tuomet ir parodos pavadinimas „prieš plaukiant“ (taip, būtinai iš mažosios, net baugu, kaip lengvai viskas gali virsti maniera) susisieja ne tik su mėlynuoju baseino tentu, bet ir su kelis sykius sutikto menininko Marko parašytu tekstu („prieš man imant plaukioti tavo kišenėje      prieš man pradedant tavo kišenėje skęsti        prieš man paskęstant didžiulio gyvulio pilve      prieš man skęstant belaikėje jūroje      prieš man skęstant tavo prisiminime“ (vertė Audrius Pocius)). Štai kokios platumos atsiveria ekspozicijoje turint ir tekstus.

Taip paroda darosi savipakankama – ir kam dar vienas rašinys, kurį čia kurpiu tamsų ir vėjuotą lapkričio vakarą? Tiesa, gal vis dėlto yra priežastis. Prieš kažkiek metų blaškiausi po taip pat tamsų Gedimino prospektą ieškodama trumpalaikės nuomos buto, kurį buvo suradęs Gediminas to meto savo projektui, kai dar viskas nebuvo taip tobula, – kažko neradau, kažkas nesuveikė, bet galiausiai aptikau. Buvo šiek tiek chaotiško ėjimo apgraibom, bet labai gyva, todėl paliko ryškų įspūdį. Pats autorius žurnale „Dailė“ 2018 m. nr. 2 man duotame interviu paaiškino: „Parodoje „Browsers“ nuomojausi kelis butus iš tų kelių variantų, kuriuos man automatiškai sugeneravo ir parinko internetinės reklamos algoritmai. Butų siūlymai interneto naršyklėje pradėjo atsirasti po to, kai savo videodarbe „Pastatai ir namai“ panaudojau nuomos portaluose rastus tuščių apartamentų reklaminius videoklipus. Taigi trumpalaikės nuomos atsiradimas parodoje naršymą internete perkėlė į pasivaikščiojimą po Vilniaus centrą.“ Įdomu.

„Taip, man įdomu tai, kas randasi kaip matoma ar nematoma, laikau tai vienu iš pagrindinių savo praktikos aspektų. Kiek matomumas yra įtakotas aplinkos bei individualių praktikų ir atvirkščiai? Nebandau kurti akcijų ar alternatyvos įprastinėms parodinėms erdvėms, man tokie reiškiniai nėra labai įdomūs. Labiau domina atrasti jau esamas jungtis tarp skirtingų patirčių ir ekonominių modelių.“

Į dabar veikiančią parodą buvo kviečiama teiginiais, kad pamatysime darbus, „nagrinėjančius industrinės gamybos ir vaizduotės santykį“. Ir, kaip paaiškėjo, nagrinėjančius beveik globaliai: laikas ir nuorodos į laikrodžius, vanduo ir baseinas, langai į išorę (perregimi ir aklini), uždaros ir atviros erdvės, statyba ir architektūra, su popieriaus gamyba ir panauda susijęs pasaulis, spalvos ir monochromija, žmonės ir gyvūnai ir t.t. Galimų interpretacijų plotis atima žadą ir kartu čia pat nuleidžia ant žemės kaip gipso kartono ar rožinių montavimo putų metaforika, kuri panaikina banalumo gniaužtus ir romantiką arba juos sukuria. Analogiškai praeityje domėtasi pagrindinės olandų traukinių kompanijos NS veikla, nuomojamais biurais ir butais, bibliotekų gyvenimu – t.y. griežtas taisykles turinčiomis struktūromis su netikėtai galimais žmogaus generuojamais atsitiktinumais.

Kita vertus, galbūt šios parodos tobulumą nemaža dalimi lėmė kūrybinės grupės įsitraukimas, pratęsiantis ir ankstesnes Gedimino praktikas: pradedant popamokine veikla moksleiviškame amžiuje (grafičių piešimas ar skvotų įsirenginėjimas Vilniuje), tęsiant „Artcore“ projektų erdve Justino Vienožinskio dailės mokykloje, studijuojant Vilniaus dailės akademijoje suburta „piratine akademija“ iš bendramokslių, studijomis Sandbergo institute, kurių metu atsirado gera proga pasikalbėti ir praleisti daugiau laiko su įdomiai kuriančiais šiuolaikiniais menininkais, galiausiai grupine patirtimi sumontuojant ir išmontuojant parodų architektūrą.

Dabar pasiekta praktikos branda turi savų kolektyviškumo privalumų, kurie virsta „kuratoryste“, „koordinavimu“, „sklaida“ ir kitais neįvardytų funkcijų vaidmenimis. Į šiuos teiginius Gediminas galbūt dabar atsakytų kaip ir 2018-aisiais: „bendradarbiavimą, mutacijas matau kaip natūralius kasdienius aplinkos procesus. Juk grupinių patirčių metu gamtos reiškinių, žmonių ar daiktų individualumas tampa dar labiau matomas bei patiriamas.“

Šioje asmeninėje parodoje šmėžuoja anksčiau matytų objektų variacijos, įtraukiančios į gana ilgai trunkantį pasakojimą. Aišku, esama tikimybės įstrigti susikurtame stiliuje, tuomet ir anoniminės autorystės siekis vargu ar išliktų patenkintas. Nors kol kas po konvencionalią galerijos erdvę naviguojama subtiliai.

Štai tokia Gedimino sėkmingos individualios parodos formulė, dėl kurios jis gali jaustis saugiai ir užtikrintai, supamas visų jam gera linkinčių žiūrovų ir į projektą įsitraukusiųjų. Jei jau yra vandens ir drąsos – belieka palinkėti palankios srovės ir gero vėjo.  

Paroda veikia iki gruodžio 7 d.

LDS meno erdvė „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius)