Edvardo Racevičiaus paroda galerijoje „Kunstkamera“
Galerijoje „Kunstkamera“ veikė Edvardo Racevičiaus darbų paroda „Medis ir žmogus“. Gimęs 1974 m. Klaipėdoje, bet daugiau nei dvidešimtmetį Vokietijoje gyvenantis menininkas savo kūrybinį kelią pradėjo nuo sakralinės skulptūros, o pastaruoju metu kuria medžio skulptūrų ciklą su vis atsikartojančiu personažu – žmogumi juodomis kelnėmis ir baltais marškiniais.
Nedidelio formato skulptūroms Racevičius dažniausiai renkasi vientisą medžio gabalą, minkštą liepos medieną, leidžiančią dirbti greitai, ekspresyviai. Kūrybos procesą ir galutinę formą nulemia ir medienos vidinė struktūra, įvairūs nelygumai, išlinkimai, išsišakojimai, menininkas dažniausiai palieka ir natūralios medienos elementus – šakas, žievę. Skulptūrų formos grubumas, sąmoningai palikti atsitiktinumai ir neužbaigtumai suteikia darbams autentiško vitališkumo, balansuojančio tarp kultūros ir natūros pasaulių, mezga amžinus ryšius tarp žmogaus ir gamtos dvasios.
Taigi parodoje pristatomų darbų ciklas traukia akį puikiai perteikta, ekspresyvia medžio drožybos estetika, savotiškais abstrakčios plastikos intarpais, pagyvinančiais nuosaikiai traktuojamą personažo figūrą, o vaizduojamos situacijos ir būsenos, kurias patiria personažas, atskleidžia platų spektrą gyvenimiškų patirčių. Atrodo, kad Racevičiaus kuriamas personažas išgyvena ir dramatiškas egzistencines situacijas, jaučiasi įkalintas, sutrikęs, praradęs tikslą (juoda-balta personažo figūra, suniveliuoti veido bruožai nori nenori primena ir kafkiško pasaulio biurokratus), bet kartais mėgaujasi komiškais, kurioziškais nutikimais, patiria kasdienybės absurdą ir nuobodulį arba nuo visko atsitraukia ir pasineria į vidinius apmąstymus.
Galiausiai atrodo, kad Edvardo Racevičiaus personažai yra sustabdyti ne visai suprantamame procese, jie kažką veikia linijinio laiko atkarpoje – menininkas tarsi išplėšė iš natūralios tėkmės vieną jų būties akimirką, panašiai kaip nupjauta medžio šaka yra fragmentas grakštaus gamtos piešinio. Per neapdirbtus natūralius paviršius, per apkerpėjusią žievę ar paliktas šakeles kūrinių personažas pristatomas paslaptingai ir šventai savo paties kilmei (medžių šaknimis, kamienais ir šakomis iškilusiai iš giluminių pasaulio klodų, iš centro, esmės) ir – ryšiams negrįžtamai nutrūkus – sudėtingam, tolumoje ryškėjančiam likimui. Esant šiai tarpinei būsenai ir pradeda kilti klausimai apie tikrąją žmogaus savastį, prasmę, vietą pasaulyje. Ko gero, būtent šių klausimų sukelta įtampa ir yra būtina sąlyga, savotiška vidinė struktūra, leidžianti erdvėje skleistis ir išsikeroti skulptūrų plastikai.
Paroda veikė iki lapkričio 9 d.
„Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius)






