Transgresijų motyvai

Šiais metais vykusios XVIII tarptautinės Vilniaus trienalės šūkis buvo „Aš čia ne tam, kad mane toleruotumėte, aš čia tam, kad jus dirginčiau“. Tokiam narsiam moto patvirtinti Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“, nuo spalio 11 iki lapkričio 9 d. veikia suomių tapytojo, režisieriaus, rašytojo ir tyrėjo Teemu Mäki kūrybos paroda „War, Gender & Nature“, kurios pavadinimas į lietuvių kalbą ne itin drąsiai išverstas kaip „Karas, tapatybė & prigimtis“. Be kūrybinės veiklos, Mäki taip pat yra politinis aktyvistas, nebijantis išreikšti pozicijos dėl globalių kontroversijų, todėl jo darbų parodą galime traktuoti kaip visuomeninės kritikos, aktualijų ryškinimo, pareiškimų drąsos ir auditorijos dėmesio prikaustymo pratimą. Tačiau kokie aspektai būtini aktyviai veikiančiam, aiškią potekstę turinčiam šiuolaikinio meno (kuriame avangardas tapo kasdienybe) kūriniui?

Dailininko įsitraukimą į politinį aktyvizmą liudija kiekvieną paveikslą lydintis platus ir išsamus aprašymas. Juose autorius ne tik nupasakoja konkretaus paveikslo temą ar siužetą, bet ir komentuoja su juo susijusią ikonografiją ar platesnius kultūrinius kontekstus nuo antikos laikų iki šiandieninių stereotipų. Šie komentarai lygiai tiek pat įtraukūs kaip ir patys kūriniai. Jie taip pat išduoda, kad dar viena mokslinį daktaro laipsnį turinčio Mäki veiklos sfera yra menotyra bei meno kūrinių analizė. Įžvalgas būtų patogiau išklausyti stebint subtitruotą vaizdo / garso įrašą, bet kadangi jos pristatomos kaip atskiri lakštai, o kartais tame pačiame paveikslų etiketaže, norintiems visavertiškai parodą patirti lankytojams reikės iš anksto susiplanuoti kur kas daugiau laiko, nei jo užtenka tik drobėms apžiūrėti. Paroda reikli dėmesiui ir negali būti apžvelgta prabėgomis.

Vos įžengus į ekspozicijos erdvę akį iškart patraukia kontrastuojančių spalvų deriniai, kuriais akrilu tapytuose paveiksluose ypač ryškinami portretai ar personažų veidai. Šis bruožas, be abejonės, primena tapytojų fovistų portretų spalvingumą (pvz., Sonios Delaunay „Suomę“, 1907–1908 m.). Tačiau aštrus spalvingumas primena ir šiuolaikinėje tapyboje plačiai paplitusį „kristalizuotų“ veidų motyvą, kurį mėgsta tiek profesionalūs, tiek mėgėjai tapytojai. Tai rodo, kad Mäki darbuose fovistų įtaka derinama su masėms priimtina popmeno estetika. Pats Mäki komentuoja, kad portretiniai jo darbai (pvz., paveikslas „Hadijat Gatayeva ir Malik Gatayev portretai, kaip jie atrodė 2010 m. Jie gelbėjo Čečėnijos karo našlaičius 1994–2009 metais“, 2023 m., „Prisimenu savo mamą ir varną“, 2022–2024 m., arba „Tėčio sveikinimai (moters ir jos sūnaus portretas)“, 2000–2021 m.) dažnai laikomi retrospektyviais, primenančiais XX a. 3-iojo dešimtmečio dailės motyvus. Iš tiesų, tarpukario meno estetikos aidus Mäki darbuose galime įžvelgti per mažesniu ar didesniu laipsniu išreikštus šaržus, kurie verčia prisiminti Veimaro Respublikos meistrus Otto Dixą (1891–1969), Maxą Beckmanną (1884–1950) ir Georgeʼą Groszą (1893–1959). Kaip ir šių autorių kūryboje, Mäki paveiksluose tikslingi veidų iškraipymai skirti geriau atskleisti pozuotojo charakteriui, o ne tik išoriniam panašumui. Kai šie iškraipymai viršija portreto žanro ribas – tampa visuomeninių tipažų karikatūromis. Vienintelis skirtumas, kad Mäki drobės yra didžiulio mastelio, todėl stebėtojas gali jaustis kone fiziškai įsitraukęs į vaizduojamą siužetą. Ne atsitiktinumas, kad tiek pirmtakų, tiek Mäki darbai yra persmelkti artėjančios socialinės krizės nuojautų.

Dailininkas šią nuotaiką geba išlaikyti ir darbuose, kurie buvo tapomi kartu su kitais dailininkais. 2012 m. paveiksle „Paskutinė vakarienė“, kuris sukurtas kartu su Anniina Ala-Ruona, Elizabeth Buset, Niina Cochran, Aleksandra Farazin, Sampsa Indrénu, Asao Kodama, Claire Mirocha ir Yu-Wen Huang, vaizduojamas menadžių (bakchančių, dievo Dioniso vaidilučių) pobūvis. Skirtingus šiuolaikinių emancipuotų moterų stereotipus atspindinčios figūros puotauja prie sudraskyto Orfėjo kūno. Kūrinys iliustruoja ne tik graikų mitą, bet ir filosofo Friedricho Nietzscheʼs suformuluotą idėją apie kultūrinį apoloniškojo ir dionisiškojo pradų konfliktą. Orfėjas, kaip genialus muzikantas, atstovauja menų dievo Apolono pasauliui, tai yra taisyklėms, akademizmui, racionalumui ir nemariai patriarchalinei santvarkai, kuriai mirties, nykimo, menkėjimo, atsidavimo, dekadanso ir nepaklusnumo sampratos kelia grėsmę. Matome, kad bakchantės, taršančios vyrišką lavoną, degina ir tokią santvarką propaguojančius vaikiškus žaislus: raumeningą ir ginkluotą smurtinių veiksmo filmų žvaigždės figūrėlę, mašinėlę ir atominės jėgainės bei naftos pumpavimo stoties maketus. Ant stalo pūpsantis vestuvinis tortas papuošime stokoja jaunikio figūrėlės.

Paradoksalu, tačiau seniau nei prieš dešimtmetį nutapyta satyra operuoja šiandien paveikiais įvaizdžiais – asocijuodamasi kad ir su skandalingai žiniasklaidoje pristatyta 2024 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo „Paskutine vakariene“ (meninės programos režisierius Thomas Jolly). Provokatyvus įprastų ikonografinių įvaizdžių iškraipymas iš tiesų gali sulaukti reakcijos terpėje, kurioje sąvoka subversive humor yra suprantama ne kaip išvirkštinė (t.y. apmainanti socialinius vaidmenis vietomis) komedija, o kaip „griaunamasis humoras“. Nuo pusiaujo nuoga demaskulinizuoto Orfėjo figūra Mäki darbe į dienos šviesą išvelka paranoją, kad leidžiant egzistuoti reiškiniams, kurie jokiu aspektu nėra skirti tradicinės vyriškosios visuomenės dalies pasitenkinimui, žlugs visa socialinė sankloda. Kiekvienas nuo heteronormatyvios patriarchalinės normos nukrypstantis reiškinys traktuojamas ne kaip tik gretutinė alternatyva, o kaip iš esmės gyvybei globaliu mastu grasinantis išpuolis.

Baroką primenantis teatrališkumas būdingas ir kitiems Mäki darbams – paveiksle „Tik poetas Marsijas ištrūksta“ (2011–2023 m.) Kremliaus režimo kritikai pasitelkta tiek plati satyro Marsijo lupimo, tiek turtinga šv. Sebastijono ikonografija. Tirštoje paveikslo kompozicijoje perteikiama daugybė vienas kitam prieštaraujančių vaizdinių, kuriais paradoksaliai operuoja Rusijos valdžios ruporai: stačiatikybė ir komunizmo nostalgija, absoliutus vartotojiškumas ir tariamai vakarietišką nihilizmą atsverianti elitinė rusų kultūra, bendruomeniška „dūšia“ ir masinis alkoholizmas, prasisiekimo, palypėjimo į aukštesnę klasę ir zombių kariuomenės atvaizdai. Šias metaforas kaip ir baroko tapyboje sukurti padeda atidus dėmesys net menkiausioms paveikslų detalėms, iš kurių kiekviena tarnauja kaip atskira parabolė. Figūrų komponavimas primena istorinę dailę, o personažų aplinkos kūrimas siurrealizmo ar magiškojo realizmo principais vėlgi atliepia XX a. I pusės – XX a. vidurio ekspresionistų, pvz., Jameso Ensoro (1860–1949) ar Maxo Ernsto (1891–1976), pasaulėvaizdį. Šis pasaulėvaizdis tikrai pasirodys priimtinas Šarūno Saukos ar Sigito Staniūno darbus matyti pratusiai Lietuvos auditorijai. Baroko dailei būdingą memento mori temą perteikia paveikslas „Čiuožimas su mirtimi. RiverBulls“ (2013 m.) ir labai asmeniškas darbas „Prisimenu savo mamą ir varną“, kuriame vaizduojama nuo vėžio mirštanti tapytojo motina.

Daugelį Mäki paveikslų sieja tas pats kūnų transformacijos leitmotyvas. Jie kraujuoja, yra, bet ir pumpuruojasi ar šakojasi, įgaudami naujas ataugas ar galūnes arba gimdydami naują asmenybę. Tačiau tokiems įvaizdžiams suteikta popmeno raiška, todėl paveikslai daro animacijos įspūdį. Vaizduojamų personažų transformacijos verčia ne įsivaizduoti statišką sceną, o įsisąmoninti vykstantį procesą ir suvokti jo seką, pvz., paveiksluose „Civilizacijos gimimas (R. W. Fassbinderiui)“ (2020–2021 m.) ir „Prasta terapija (Lena Cronquist, su meile)“ (2020–2021 m.). Dėl šių bruožų ir dėl užaštrintų politinių temų (įskaitant rasizmą, globalizaciją, kapitalizmą ir konsumerizmą) Mäki drobių animacinis potencialas primena Louis Lefebvreʼo trumpametražį animacinį filmą „I, Pet Goat II“ (2012 m.).

Antroji parodos dalis „Tapatybė“ skirta Lietuvoje itin garsiai aktualizuotam klausimui „Kiek lyčių yra iš viso?“ (parodoje galima rasti nuorodą į trumpametražį dokumentinį filmą tuo pačiu pavadinimu). Lyties ir lytiškumo temą parodoje perteikia translyčių (įskaitant transseksualius ir nebinarinius asmenis) žmonių fotografiniai portretai. Portretinėse nuotraukose Mäki tariamai vengė kontekstinių aplinkybių, siekdamas pozuotojus atriboti nuo socialinio komentaro, tačiau šis komentaras vis viena padarytas. Vienose nuotraukose vaizduojami stereotipiniai lyties signifikantai: peroksidinių plaukų perukas, negližė, blizgučiais dekoruota kaukė ir ryškus lūpdažis simbolizuoja moteriškumą, o tatuiruotės ir bicepso įtempimas pozuojant – vyriškumą. Socialinį komentarą taip pat kuria šalia portretų eksponuojamos pozuotojų vaikystės nuotraukos. Jose vaikai atrodo pastebimai androgeniški, kai nėra „dekoruoti“ lyties signifikantais. Kaip ir realybėje, pakabintose nuotraukose būtų sunku atskirti, kokios lyties yra mažas vaikas, jeigu jo lytis nebūtų pažymėta stereotipinėmis spalvomis, kasomis, nėriniais, širdelėmis ar gėlytėmis. Tokį autoriaus pastebėjimą, beje, būtų galima prilyginti Leonardo da Vinci įžvalgoms, kad labai senyvo amžiaus žmonės taip pat atrodo visiškai androgeniškai, jeigu jų apranga neturi lyties atributų. Darbai parodo, kiek glaudžiai lytinė tapatybė susijusi su lytiniu gyvenimu ir atvirkščiai – kiek lytiškumas yra projektuojamas į lyčių dinamikos dar nesuprantančias asmenybes bei koks disonansas kartais kyla, kai šios asmenybės vėliau įgauna galią formuoti savo tapatybę kitokiais principais, negu buvo projektuota. Į klausimą „o kiek lyčių iš viso yra?“ parodoje pastebimai atsakoma teiginiu, kad lyčių yra tiek, kiek jų identifikuojama sprendžiant iš daugybės individų asmeniškų patirčių, kritikuojant klišėmis grįstą moteriškumo ir vyriškumo santykio sampratą, kai ji indukciniu metodu maunama kažkur skalėje tarp dviejų priešingų polių esantiems žmonėms.

Trečioje parodos dalyje „Prigimtis“ eksponuojamas autoriaus atsakas jo paties iškeltoms visuomeninėms problemoms. Paveikslais, piešiniais bei instaliacijomis akcentuojamos gamtosaugos problemos, pvz., plastiko produktų kaupimasis gamtoje ir iliuzija, kad ekologinę krizę galima išspręsti juos perdirbant (iš tikrųjų plastiką perdirbti galima tik vieną kartą, o perdirbto plastiko produktai dar mažiau yrantys). Autorius itin atvirai teigia, kad plastiko krizę išspręsti įmanoma tik nustojant pirkti ir vartoti greitai išmetamus niekalus, pagamintus iš šios medžiagos. Gamtosaugos problemos Mäki darbuose vėlgi pristatomos per kritiką tebevyraujančiam patriarchatui. Salėje eksponuojamas Lapua miesto Suomijoje herbas, kuriame kuoka ginkluotas vyras joja ant pažaboto lokio. Mäki demaskulinizuoja įprastinį herbą vaizduodamas, kaip vyras apsiverkia, o kitoje pusėje pateikia ir be standartinių galios įvaizdžių perkurtą vaizdinį – iš trūnijančio mirtingo žmogaus kūno išželiantį medį, į kurį įsiropštusi meška sugyvena su paukščiais. Iš plastiko atliekų sukurta figūra parodo, kad, priešingai nei žmogaus kūnas, kurio dalelės suyra ir tampa gamtos dalimi, nebenaudojamų daiktų „lavonai“ niekam nenaudingi. Pristatomi priešiniai, drobės, tekstai ir vaizdo bei garso įrašai informatyviai pasakoja apie artėjančią pasaulinio masto ekologinę katastrofą, jeigu gamtos resursai toliau bus išnaudojami visuomenių dominavimo vienai prieš kitą tikslams. Galerijos „Arka“ antresolė šioje parodoje nesuteikia papildomų žiūros taškų į žemiau eksponuojamas didelio mastelio drobes, tačiau joje yra sukabinti šių drobių eskizai. Būtina atkreipti dėmesį, kad kai kuriuos siužetus Mäki plėtojo ne vieną dešimtmetį. Tai rodo, kad parodoje, kurios koordinatorė yra dr. Evelina Januškaitė, pristatomi itin vertingi jo autoriniai darbai.

Įvairiais aspektais – patriarchalinės socialinės sanklodos ar feminizmo, vartotojiškumo ar ekologijos, menamos amžinybės ir savo laikinumo nesuvokimo ar mirtingumo, dominavimo ar rasių lygybės, nustatytų lyčių socialinių vaidmenų ar lytiškumo, karo ir valstybės nusikaltimų ar teisės į gyvybę įvaizdžiais Mäki provokuoja įsigilinti į vis labiau ryškėjančias visuomenės problemas. Problemų ryškumas tiesmukai perteiktas ir „nelietuvišku“, kone neoniniu tiesiai iš tūbelių tepamų dažų koloritu, kuris šokiruos konservatyvesnį žiūrovą lygiai taip pat, kaip ir aštrūs siužetai. Kruopščiai konstruojami monumentalūs, ekspresionistiniai forma ir siurrealistiniai turiniu darbai pritaikyti itin plačiai auditorijai – popmeno estetika turėtų būti pažįstama kiekvienam lankytojui, ir akivaizdu, kad rinkdamasis raišką bei kurdamas tekstus Mäki norėjo, jog jo kūrinius įvertintų kuo platesnis ratas žmonių, nepriklausomai nuo to, kokios jų politinės pažiūros. Vis dėlto, nors parodoje nesibodima kalbėti apie kontroversiškus klausimus, jie lieka iškelti, bet ne atsakyti. Žinant, kad didžiausią kontroversiją dažniausiai kelia ne patys probleminiai vaizdiniai, o dominuojančioms struktūroms ar status quo prieštaraujančiais principais statomo naujojo pasaulio vizijos, suvokėjai jų šioje parodoje nepamatys. Tačiau galės apie jas pagalvoti.

Paroda veikia iki lapkričio 9 d.

Galerija „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius)