Nuojautos

Klausimas vyresniems kolegoms: ar prieš keletą dešimtmečių galėjote pagalvoti, kad skulptorius Mindaugas Navakas vėlesnėje kūryboje imsis dirbti su tokia trapia, atsargumo reikalaujančia medžiaga, kaip porcelianas? Nors menininkas paraleliai tebekuria darbus ir iš kitų medžiagų (prisiminkime kad ir šiųmetes bei 2022-ųjų skulptūras Bernardinų sode, ropinėjamas mažųjų parko lankytojų), pastarąjį maždaug penkmetį Navako kūryboje vyrauja būtent kietasis porcelianas. Kadangi skulptorius geriausiai žinomas dėl didžiulių plieno ar granito kūrinių, natūraliai kyla dar vienas klausimas: kodėl nuo milžiniškų metalo ir kietųjų uolienų masių buvo pereita prie kiek nuosaikesnės, palyginti minkštos, labiau rankų nei pjūklų ir staklių darbo reikalaujančios medžiagos; nuo imtynių su grubiais tonų svoriais ir gravitacija prie taktilinio, beveik meditatyvaus porceliano? Gal laikmečio ypatybės diktuoja su medžiagų pasirinkimu susijusias sąlygas? Gal nebeįdomu, buvę tikslai pasiekti, o idėjos realizuotos? Galima pajuokauti, kad net ir Navakas yra „tik žmogus“, pavargstantis nuo fizinių ir egzistencinių sunkumų. Kita vertus, pažvelgus į skulptoriaus kūrybos visumą, matyti nuolatinis eksperimentavimas skirtingiausiomis medžiagomis, tad ir dabartinis etapas tarsi žymi vis besitęsiantį naujų kūrybos priemonių tyrinėjimą, ergo, nuolatinė kaita kaip Navako kūrybos jungiamoji grandis ir modus operandi.

Rugsėjo mėnesį su bičiuliu Berlyno Helersdorfo rajone apžiūrinėjome ant dviejų daugiabučių namų stūksančias ir paukščių pamėgtas apibendrintų formų Navako skulptūras „Reconnaissance“ (1997–1998). Tuomet į vieno iš pastatų laiptinę beįeinančio gyventojo paklausėme, ar yra galimybė kaip nors užkilti ant šio penkiaaukščio ir apžiūrėti kūrinius iš arti. Sulaukėme apgailestaujančios šypsenos ir neigiamo atsakymo. Bet gal ir gerai. Juk tie darbai nėra sukurti apžiūrėjimui esant visai šalia jų. Tų skulptūrų dydžius lėmė žiūros taškas – iš apačios (žemės) į viršų (namų stogus).

Puikias Berlyno skulptūrų proporcijas ir mastelius prisiminiau vaikščiodamas šiuo metu – drakono metais pagal kinų kalendorių – galerijoje (AV17) veikiančioje pastarųjų kelerių metų Navako kūrinių parodoje „Karpis ir drakonas“. Čia eksponuojami šeši iš porceliano sukurti abstrakčių formų darbai. Visi jie – vertikalūs, labai faktūriški ir tekstūriški, skatinantys žvilgsnį keliauti kūrinių paviršiais, žvelgti iš labai arti, apžiūrint iš visų pusių, pastebint įtrūkius, plyšelius, rankos judesį atkartojančius glazūravimus. Kitaip tariant, jie skirti artimam žvilgsniui, žiūrovas minėtas formalias kūrinių ypatybes pastebės tik būdamas šalia šių darbų.

Nors porcelianas taip pat naudojamas senas tradicijas turinčių dažnai prabangių vazų ir kitų dekoro elementų gamybai, pirminė šios medžiagos keliama asociacija – būtent su namuose naudojamais objektais. Mūsų visų turimi ir naudojami porcelianiniai indai ir santechnika, glotnios grindų ar sienų plytelės pasižymi fabrikiniu preciziškumu, anonimišku ir šaltu nepriekaištingumu. Šioje parodoje atsiveria visai kita porceliano pusė – visos faktūros, įtrūkiai, netobuli ir dėl to kažkodėl patrauklūs linkiai bei formos neturi masinei gamybai būdingo tobulumo ir atsietumo. Nesakau, kad kiekvienas praustuvas ar unitazas privalo turėti unikalumo žymių, tačiau Navako darbuose sąmoningas porceliano netobulumas tai, kas būdinga konkrečiai šiai medžiagai ją minkant, formuojant, degant, atskleidžia gerokai labiau.

Tačiau, vėlgi, atsigręžus į skulptoriaus kūrybos visumą, vargu ar ši bei ankstesnės Navako parodos, kuriose, rodos, „tiesiog“ tyrinėjamas porceliano materialumas, yra vien apie formalias kūrybos proceso problemas ir iššūkius. Navako kūryba ne tik apmąsto modernizmo užaštrintas vidines estetikos problemas, bet ir komentuoja, kritikuoja, dokumentuoja socialinėje ir kasdienėje erdvėje vykstančius procesus, o šioje parodoje tai suponuoja kūrinys „Žodžiai“ (2024). Skulptūros vidurinėje dalyje palikti įspaudai „chuj“, „bliat“, „pizdiec“ ir panašūs lietuviams gerai pažįstami žodžiai bei jų kombinacijos, kurių dalis, filologų teigimu, pas mus – kaip ir porcelianas – atkeliavo iš Rytų, o konkrečiau – iš mongolų tautų (sekundei šmėkštelėjo mintis, kad šio kūrinio viršutinė dalis primena apvalią tradicinę mongolų kepurėlę). Navakas tarsi dekonstruoja su parodų lankymu siejamas stereotipiškas asociacijas apie aukštąją kultūrą ir elitizmą, žiūrovui prieš akis pateikdamas neva negražius svetimų kultūrų kalbinius reliktus, giliai įaugusius ir pas mus, kone nejuntamai kolonizuojančius kasdienę kalbą. Beje, tokio kūrybinio judesio būta ir anksčiau, kad ir „Kolonos N“ (2005) atveju.

Tačiau yra kažkas bendra tarp šios parodos porceliano, minėtų iš gretimų kultūrų atkeliavusių žodžių, raudonų kaspinėlių, iš plastikinių, greičiausiai kiniškų vamzdžių atliktos „Kolonos“ atliejos. Kažkas, kas susiję su kilme ir labiau intuityviai juntama nei artikuliuotai išreikšta. Šis intuicijos dėmuo, kaip ir kūrinių paviršiaus faktūriškumas, pasirodo darbus apžiūrint gyvai. Ankstesnė didžiulių mastelių Navako kūryba pasižymėjo stipriu fiziniu paveikumu, tuo pačiu metu išryškindama ir paties žiūrovo kūniškumą, kaip tai, kas tikra ir neabejotina. Vadinamasis porceliano etapas ir ši paroda navakiškais būdais nuo fizikos dėsnių suka link nuojautų, kurios, kaip kužda asmeninė žiūroviška nuojauta, neatrodo labai optimistinės. Galima spėti, kad tai susiję su vis didėjančia geopolitine Kinijos įtaka pasaulyje. Ar šis spėjimas teisingas – turėtume pamatyti ateityje rengiamose Navako porceliano darbų parodose.

Paroda veikia iki lapkričio 21 d.

Galerija (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius)