Apnuoginta realybė

Šiandieninė kraštutinumais pasižyminti kultūrinė terpė yra persmelkta jausenos, kad visi reiškiniai privalo turėti iki krištolo skaidrumo išgrynintas definicijas, antraip tariamai negalėsime sutarti dėl visuotinai egzistuojančių reiškinių, o jeigu įvairių fenomenų kontūrai liks migloti ir neapibrėžti, dar ir, ko gero, pasiklysime ideologiniuose labirintuose, nuvedančiuose nuo aiškaus pažodžiui patiriamos realybės suopračio. Tokia atmosfera itin nepalanki menui, kuris niekada nebuvo konkrečiai apibrėžtas fenomenologiškai, bet patiriamas empiriškai. Menas empiriškai visada buvo patiriamas kaip alternatyva realybei – kaip dirbtinis objektas, garsas ar vaizdinys, į kurį suvokėjas gali laikinai projektuoti savo sąmonę atitrūkdamas nuo tikrovės. Šis leitmotyvas, atrodytų, veda per visą XVIII Tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės 2023 m. Šiaurės ir Baltijos šalių jaunojo menininko premijos nominantų parodą „Vidiniai pasauliai“, nuo 2024 m. spalio 3 d. iki lapkričio 2 d. vykstančią Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“.

Parodos, kurią kuruoja estė Andra Orn, koncepcija pateikiama kaip atskleista atskirtis tarp tapybos vaizdinio ir materialumo, tarp asmeninių patirčių ir sociokultūrinio konteksto, bet tuo pačiu metu parodoje pristatomi tariamai tapybos, fotografijos, vaizdo, instaliacijos, garso ir keramikos sintezę perteikiantys darbai. Ir iš tikrųjų, šie skirtingi klodai eksponuojamuose darbuose skleidžiasi metakomentarais apie vaizdų pripildytą šiuolaikinę realybę. Latvijos tapytojos Eilos Kalvės darbas „Nuotolinis reikalas“ (angl. „Remote Matter“, 2023 m.) yra miniatiūrų spiečius, vaizduojantis vieną ir tą pačią moterį, įvairiomis pozomis žvelgiančią į išmaniojo telefono bei stacionaraus arba nešiojamojo kompiuterio ekraną lovoje, prie darbo stalo, krėsle ir prie palangės.

Moters vaizdavimo tradicija žanriniuose kūriniuose iš esmės yra susijusi arba su veiklos kaip dorybių alegorijos à la Johannesas Vermeeris, arba su dolce far niente ikonografija, kai ne dirbančių, o skaitančių, snaudžiančių ar svajojančių moterų atvaizdai buvo kuriami ne be potekstės apie dekadansą (pvz., Ramono Casaso drobė „Dekadentiška mergina“). Toks moterų atvaizdų poliariškumas, be abejonės, padarė milžinišką įtaką dabartinei „nuo telefono neatsitraukiančių moterų“ karikatūrai. Eilos Kalvės miniatiūros, kita vertus, nekuria jokio didaktinio komentaro, išskyrus tai, kad visuose epizoduose moters kūno poza yra pastebimai atsipalaidavusi. Darbų estetika artima spalvotai grafikai, nes juose iš dalies atsisakyta šešėliuotės, o balsvi, juodi bei smėlio ar ochros spalvos atspalviai perteikia kasdienišką monotoniją, nuo kurios – galime nuspėti – paveikslų personažė atsiriboja maloniai panirdama į skaitmeninio turinio pasaulį.

Specifiškas žiūros taškas perteiktas Nedos Naujokaitės darbuose „Paribiai #2“ ir „Panašumas“. Šiose drobėse regime automobilių kapotuose atspindėtus medžius. Siužetas vaizduoja skirtumą tarp paviršutiniško ir atidaus matymo. Šis skirtumas kuria atskirtį tarp formos ir turinio – jutiminė rega identifikuoja realybės objektus, o mentalinė rega fiksuoja atmosferą, todėl vienu atveju matome technokratinius, kitu – gamtinius motyvus. Panašus poteksčių derinys perteiktas Gabrielės Monginaitės vaizdo įrašų instaliacijoje „Ydilė“, kurioje gamtos ir žmogaus santykis pristatomas ne tik vaizduojant reljefą formuojančios stichijos (vandens) kontrastą su dirbtinai suformuotu kraštovaizdžiu, bet ir išnaudojant stebėtojo gebėjimą patirti natūralius reiškinius pasitelkus netikrą mediją. Panašų turinio ir formos santykį perteikia suomių fotografės Andreos Margó Rotenberg darbai „AI&I“ (2023 m.) – tai modernistinių kartotinių daugiabučių namų kvartalo nuotraukos, kurių paviršiuje matomos pelėsį ar juodo rašalo dėmes primenančios struktūros. Fotografė savo nuotraukoms naudoja dvigubą ekspoziciją ir jas apdoroja dirbtiniu intelektu, todėl kituose parodos darbuose regime gamtos ir žmogaus veiklos sankirtas, o Rotenberg fotografijos (fotografika?) kuria meninę įtampą vaizduodamos, kaip žmogaus sukurtos urbanistinės struktūros atvaizdą užvaldo nepažini esybė.

Dvigubos ekspozicijos metodas, atrodytų, pristatomas ir estų tapytojos Marion Saarik drobėse „Troškimų ir nevilties portretai II“ (angl. „Portraits of Desire and Despair II“, 2024 m.) bei „Šnabžesių motina“ („Mother of Whispers“, 2024 m.). Monochrominių aliejiniais dažais tapytų paveikslų raiška primena sušiuolaikintą fotografo Mano Ray’aus (1890–1976) dvigubos ar daugybinės ekspozicijos nuotraukų estetiką, pavyzdžiui, darbo „Rytojus“ (1932 m.). Koliažiškai ornamento, spaudinio ir tapybos elementus jungiančiai kūrybai atstovauja Adomo Rybakovo drobė „Troškimų ryšulys“ (2023 m.) – joje galime įžvelgti tolimas popmeno kūrėjų Antony Donaldsono (g. 1939) ir Davido Salle’o (g. 1952) įtakas.

Natūralumo tema taip pat akcentuota estų dailininkės Agatos Orlovskos darbe „Išsaugoti mano kalbą visiems laikams“ (angl. „Preserve My Language Forever“, 2023 m.). Kūrinys iš esmės yra lininė drobė, įrėminta metalo apkaustais. Menininkė kviečia stebėtojus apžvelgti senos drobės paviršių ir jos senėjimo ženklus kaip savaiminį meno kūrinį, tuo atliepdama Lucio Fontanos (1899–1962) ar Roberto Rymano (1930–2019) estetiką. Kūrinys alsuoja ir vokiečių skulptoriaus Josefo Beuyso (1921–1986) instaliacijos „Veltinis kostiumas“ dvasia – abiejuose darbuose kūrėjai natūraliam pluoštui nori suteikti perkeltines, kone transcendentines reikšmes, nors kūriniai pristato grynąsias daiktų formas ar neapdirbtus medžiagų paviršius iš pažiūros be jokios turinio plotmės.

Meno kūrinio turinio ir formos santykį perteikia Roko Janušonio keramikos skulptūra „Pastatymas Nr. 3“ (2022–2023 m.), kurioje utilitarios vamzdžių formos „įmenintos“ gatvės šaržus ar čiabuvių meną primenančiais piešiniais. Šie piešiniai dera su naivųjį meną atliepiančiais suomių tapytojos Eevo Lietonen darbais „Auga naktį“ (angl. „Grows at Night“, 2024 m.), „Besiilsinti dirva“ („Resting Soil“, 2023 m.) ir „Pelkės akys“ („Swamp Eyes“, 2023 m.), tapytais savadarbiais aliejiniais dažais. Abiejų autorių darbuose pasitelktos primityviojo meno nuorodos tarnauja dirbtiniam apie save piktogramiškai pasakojančios kultūros (civilizacijos?) įspūdžiui.

Ekspoziciją taip pat papildo švedų skulptoriaus Arvido Staafo kūrinys „Lagaminas“ (angl. „Suitcase“, 2024 m.). Ready-made principu panaudotas kelioninis lagaminas atsidaro tarsi paveikslų diptikas, ant kurio išdėlioti įvairūs objektai. Darbo estetika atliepia tiek JAV kūrėjo Roberto Rauschenbergo (1925–2008) drobes, kuriomis menininkas siekė išplėsti drobių diagezę į suvokėjo pasaulį per realybės signifikantus, tiek JAV menininko Josepho Cornello (1903–1972) skulptūras ir koliažus, kurių meniniame turinyje siekta siurrealistinių poteksčių. Įsižiūrėjus į „Lagaminą“ sudarančius elementus iš tiesų ryškėja metafora apie kūno ir emocijų „bagažą“, nusmelktą žmogaus mirtingumo nuotaikos. Daiktams suteikiamos metaforos atspindėtos ir latvių tapytojos Katrinos Lauros Biksonės drobėje „Taikumo taisyklė“ („Non-Combativity Rule“, 2023 m.), kurioje vaizduojama baklažano formos objektų sankirta, simbolizuojanti trivialius konfliktus.

Asmeninių išgyvenimų kaleidoskopą pristato estų menininkės Marleen Suvi instaliacija „18:25“ (2022 m.). Šiai instaliacijai pritaikyta pati parodų salės „Titanikas“ erdvė – pagrindiniai jos elementai yra salės langas, balta užuolaida, ant kurios sukabinti autorės autoportretai, ir portalą sudarantys piliastrai, ant kurių eksponuojami įvairių Suvi paveikslų eskizai. Šie eskizai itin grafiškai vaizduoja įvairias lytinio akto scenas, tačiau pornografinių scenų žiūros taškas yra iš vyro, įsiskverbiančio į moters kūną, perspektyvos, todėl kyla klausimas, ar šios erotiškos scenos iš tiesų atspindi tik pačios dailininkės išgyvenimus. Prie piliastrų prikabinti lapai vaizduoja įvairias scenas, kurių viena yra didesnio autorės paveikslo „Viena batų pora“ (angl. „One Pair of Shoes“) eskizas. Šiame piešinyje dailininkės partneris rodomas visiškai nuogas, tik apsiavęs naujus baltus kedus. Treniruotą kūną ir naują pirkinį kamerai demonstruojančio vyro figūra, lygiai taip pat kaip ir kiti atviri feliacijos ar penetracijos vaizdai, atspindi kultūrinę atmosferą, kurioje „daryti“ intymias nuotraukas ar asmenukes yra įprasta. Intymių momentų atvaizdai tapo atviri ir vieši lygiai kaip ir į sueitį vardan užsimiršimo kviečiantis užrašas ant galerijos lango stiklo. Tuo pačiu metu ant tarytum atitrauktos užuolaidos eksponuojami tapytojos autoportretai, atskleidžiantys privačias savirefleksijos akimirkas, kelia klausimą, koks yra savistabos ir kito – kad ir lytinio partnerio – vartojimui skirtų tavo paties atvaizdų santykis.

Parodos (kurioje pagal pristatymą turėtų būti tyrinėjama tapatybė, socialiniai ir asmeniniai santykiai bei reiškiniai, žmogaus ryšys su aplinka ir paveldo aspektai) darbai atskleidžia bendrą naratyvą apie norėjimą pasislėpti nuo rutininės realybės. Vizualinę kultūrą komentuojantys kūriniai rodo individų polinkį panirti į alternatyvią fikciją (kad ir šviečiančius išmaniųjų įrenginių ekranus ir virtualius socialinius tinklus, kultūrinių tradicijų vaizdinius ar savęs aktualizavimą per kaupiamus niekučius), o juos atsveriantys perkeltinių prasmių tikslingai atsisakantys kūriniai grąžina mus į tą pačią pažįstamą tikrovę. Tikrovę, kurioje, pasak pristatomų darbų, egzistuoja neužtikrintumo ir neišvengiamos pabaigos pojūtis, persmelkiantis net jaunų menininkų kūrybą. Galiausiai darbai, perteikiantys abiejų klodų – fikcijos ir realybės – sandūrą, neįprastai atliepia mūsų kultūros persisotinimą stimulo galios nustojusiais ryšiais ar santykiais, prasmę praradusiais daiktais ar ritualais.

Paroda iškelia ir palieka neatsakytą klausimą: jeigu egzistuoja aiškiai išreikštas noras nutolti nuo proziškos tikrovės savo sąmonę nukreipiant į fikciją – kas mene, kaip realybės pakaitale, turėtų tarnauti kaip užsimiršimo ir atsiribojimo mintimis šaltinis?

Trienalė veikia iki lapkričio 2 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)