Pieštuku per ranką

Kai 9-ajame dešimtmetyje Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, nusprendė suvesti savas sąskaitas su tapyba, ji pradėjo kurti įspūdingo dydžio piešinius. Tada ji rinkosi ploną, rudą popierių, ant kurio tapė plačiais mostais. Taip 1995–1997 m. sukurta piešinių serija „Galvos“, kurią iki rugsėjo 28 d. galima pamatyti Vilniaus galerijoje „Kairė–dešinė“. Šiems darbams būdinga tai, kuo pasižymi ir visa vėlesnė autorės kūryba, – dėmesys žmogaus figūrai, linijai, spalvai ir potėpiui. Nors šie dalykai, sakytume, nutolę nuo šiandienos aktualijų, darbai atrodo itin artimi, intymūs ir jautrūs.

Piešinius parodoje gali būti gana sunku suskirstyti pagal laikotarpius, stiliaus, tapymo ar piešimo būdo pokyčius, nes greta jau minėtų „Galvų“ serijos eksponuojama šių metų „Eskizų knygutė su liūtu“. Kūrinius skiria trys dešimtys metų ir susieja popieriaus materialumas. Žvelgiant į darbus galima pasiklysti, vaizdai ir scenos kartojasi, bet skirtinguose kontekstuose. Vieni piešiniai sukurti kaip paruošiamieji eskizai jau eksponuotiems kūriniams, kiti savarankiški, iki šiol niekur nerodyti. Verta paminėti, kad parodą kuravo Monika Krikštopaitytė. Gavusi iš autorės studijos raktus, ji sistemingai atrinko eksponatus, juos datavo ir aprašė. Paroda, besitęsianti per visas tris galerijos sales, liudija, kokį titanišką darbą teko atlikti, siekiant pateikti šią Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės piešinių retrospektyvą.

Jei bandyčiau žvelgti į darbus galerijoje iš piešėjo perspektyvos, ko gero, pirmiausia prisiminčiau ilgas valandas piešiant gipsinius modelius ir Gotfriedo Bammeso piešimo vadovėlį „Nuogas žmogus“ – knygą, kuri, pasak legendos, dažniausiai pamirštama grąžinti į VDA biblioteką. Taip pat kinišką Shen Xinyou „Garstyčios grūdo sodo piešimo vadovėlį“, pateikiantį kitokį piešimo supratimą. Vadovaujantis kinų patarimais, rezultatas gaunamas ilgai kartojant vieną liniją ar potėpį. Šias patirtis turbūt apibendrintų trečias piešimo vadovėlis – Johno Ruskino „Piešinio elementai“, kurį ir norėčiau pacituoti: „Tarkim, jei esate pasirengęs daug iškentėti, drąsiai atlaikyti šiek tiek susierzinimo ir keletą nusivylimų, galiu jums pažadėti, kad valanda praktikos kas dieną šešis mėnesius arba valanda praktikos kas antrą dieną dvylika mėnesių (…) jums suteiks pakankamai galios nupiešti tiksliai tai, ką norite (…).“ Akivaizdu, kad Sigita jau išaugo šiuos ir kitus piešimo mokytojų patarimus.

Vartydamas knygeles, kuriose yra kelionių piešiniai, jautiesi lyg įleistas į asmeninę kūrėjos erdvę. Seki autorės ranką, lygiai taip pat kaip ir akį, siužetus, keliones kitu, gerokai autentiškesniu būdu, nei sekdamas kelionių nuotraukas asmeniniame feisbuko puslapyje. Tiesa, gana įprasta, kad menininkas leidžiasi į kelionę po savo kraštą, kaip Utagawa Hiroshige kurdamas „53 Tokaido stotis“ ar Jonas Kazimieras Vilčinskas, leisdamas „Vilniaus albumą“. Priešingai nei parodoje eksponuojami kelionių piešiniai, tokio pobūdžio kelionės turi aiškų tikslą – galutinį produktą knygos ar spaudinių formatu. Galima sakyti, autorė klesti, nedidelėse knygelėse kurdama įtampą tarp asmeniškumo ir visuotinumo.

Nors parodoje yra ir architektūros, gamtos motyvų, augalų bei akmenų piešinių, vis dėlto įtaigiausi ar, sakykim, atpažįstamiausi žmonių, veikėjų, biblinių personažų, pažįstamų ir nepažįstamų asmenų portretai ir figūros. Manau, kad du darbai tarp jų išties išskirtiniai – „Lietaus žmogus“ (1990–1993) dešinėje salėje ir „Nešantis per upę“ (2019) salėje „plius“. Vilniečiai, išgyvenę 10-ąjį dešimtmetį, gerai prisimena pirmus bandymus apmokestinti judėjimą po senamiestį. Šiandien eismo srautai reguliuojami pasakojant apie ekologiją, o 10-ojo dešimtmečio mokesčio rinkėjas tiesiog turėjo papildyti miesto biudžetą, nebandydamas šio tikslo paslėpti pasakojimais apie tvarumą ir vaikščiojimo naudą kūnui. Autorė itin jautriai ir žmogiškai nutapė šio, sakykim, muitininko portretą. Krikštopaitytė palygina jį su šv. Petru – šventuoju raktininku, atveriančiu dangaus vartus.

Kitas tapybos darbas „Nešantis per upę“ eksponuojamas greta nedidelių eskizų, pakabintas prie įėjimo, priešais langus, ir nedominuoja erdvėje. Aplink eksponuojami eskizai papildyti žodžiais, atspindinčiais veikiau jausmą ar garsą nei užbaigtą mintį. Eskizų piešinys lengvas, galima sekti linijas nuo tos vietos, kur pieštukas iš pradžių priliečia popierių, iki ten, kur ranka jas pabaigia. Kaip minėta, „Nešantis per upę“ – tapybos darbas, bet piešinių kontekste jis neatrodo svetimkūnis, o ir eskizai neatrodo neužbaigti greta jo. Man jis – tarsi tobulos pusiausvyros atradimas parodoje.

Apibendrinant parodą galima pasakyti, kad Sigita atrado trumpiausią kelią perteikti mintį – pieštuku per ranką.

Paroda veikia iki rugsėjo 28 d.

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)