Dailė
Tik užlipusi laiptais, vedančiais iš Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus vestibiulio į ekspoziciją, susidūriau su trijų muzikantų grupele. Bandydama suprasti jų iš medžio išdrožtų veidų išraiškas nustebau – žmonių figūros ir instrumentai tarsi kuždėtų apie smagią trijulės nuotaiką, bet jų veidai man pasirodė ne itin džiaugsmingi. Perskaičiusi Edmundo Gaubo kūrinio pavadinimą – „Kovido pabaigos maršas“ – jausmais susitapatinau su šiais muzikantais, nes prisimindama visą ilgą karantino laikotarpį ir jo baigtį pati, kaip ta mergina iš trijulės, suglumusi ilgesingai žvelgiau į tolį: o kas dabar? Vis dar bandydama susigaudyti, ko galiu tikėtis iš parodos, greta pastebėjau du mažus objektus. Šalia tupėjo akmentašio Vytauto Jasinsko „Pudeliai“, kurie kaip sargybiniai sergėjo parodos pradžią. Vis dėlto žiūrėdama į šiuos sargybinius nejaučiau nei nerimo, nei pagarbios baimės: šie du dailūs akmeniniai padarėliai greičiau priminė malonius apsilankymus pažįstamų namuose, kuriuose gyvenantys augintiniai meiliai laukia, kol su jais pasisveikindamas paglostysi, nors šių gyvūnėlių, kad ir akmeninio, tačiau dėl to ne mažiau puraus kailio glostyti nevalia. Taip mane pasitiko jubiliejinei Lietuvos dainų šventei skirta paroda „Iš šerdies“.
Užbėgdama tekstui už akių, noriu apibūdinti jo logiką. Paroda pristato gausų kiekį šiuolaikinių Lietuvos tautodailininkų kūrinių, taip pat ir šiek tiek senesnių dirbinių, sukurtų skirtingomis technikomis – drožyba, tapyba, kalstymu, audimu, marginimu, siuvinėjimu, mezgimu ir dar kitomis, – kurie ekspozicijoje tarsi sugrupuoti pagal savo pobūdį. Žingsniuodama parodos erdvėje jaučiausi kaip laivas, keliaujantis tarp skirtingų salų vandenyne, todėl ir šis tekstas labiau yra mano kelionės dienoraštis, išryškinantis man labiausiai įstrigusias detales bei patirtus įspūdžius skirtingose „salose“, nei panoraminė apžvalga. Tačiau tikiu, kad kiti lankytojai taip pat (pa)sąmoningai dėliojosi savo asmeninius dienoraščius, tarp visų žavių eksponatų atrasdami sau artimus vaizdinius ir pasakojimus.
Taigi, praėjusi mane pasitikusius šunelius ir žengtelėjusi už kampo, pirmiausia turėjau prasilenkti su priešakyje išnirusiais kitais parodos lankytojais ir taip neišvengiamai nugirdau jų pokalbio nuotrupą, kuri skambėjo maždaug taip: „Tai tik angelas, paprastai apsirengęs, – nieko ypatingo.“ Žinoma, mane iškart apėmė smalsumas – ar čia kalbama apie įsitvirtinusį baltais apdarais vilkinčio skaistaus angelo įvaizdį? Tuomet savo žvilgsnį ir visas mintis sutelkiau į aplinką: priešais mane stūksojo medinių dirbinių „kalva“. Iš tiesų kūriniai išdėlioti ant kelių pakopų, tačiau jų gausa ir apskritas išdėliojimas kuria kalvos įspūdį. „Papėdėje“ – ir mūsų akims įprastas baltai apsirengęs angelas, ir arkangelo Mykolo skulptūrėlė, tačiau pagal kalbėjusiųjų ėjimo trajektoriją spėjau, kad mano ieškomas objektas buvo dar kitas kūrinys. Todėl pradėjau žingsniuoti aplink medinukų „kalvą“ ir netikėtai pamačiau geltonos garstyčių spalvos marškiniais ir mėlynomis, spėju, džinsinėmis, kelnėmis vilkinčią bei baltais sportbačiais avinčią sparnuotą būtybę. Šis angelas nudžiugino ir nukėlė į visai kitą erdvę – priešais mane stovėjo Vilniuje neretai sutinkamas, hipsterį primenantis atsipalaidavęs jaunuolis su lengvu šypsniu veide ir neįpareigojančiai kelnių kišenėje pasislėpusia ranka. Išties angelui kiek neįprastas amplua. Tačiau čia atsiskleidė ir parodos įdomumas, nes tautiniam menui būdingomis technikomis bei stilistika formą įgauna šių dienų personažai.
Vis dėlto jau čia susidūriau su kelionės keblumais. Aš galbūt šiek tiek senamadiška ir tingi, tačiau kai kuriose ekspozicijose man irzulį kelia išdėlioti lapai, ant kurių pavaizduoti sunumeruoti kūrinių kontūrai ir užrašyta jų metrika. Man daug lengviau ir smagiau matyti atskiras etiketes šalia kūrinių, į kurias greitai žvilgtelėjus sužinoma visa eksponato informacija, nei bandyti atsirinkti, kur yra kas. Šioje parodoje akimirką užtruko susivokti, kurgi kūrinių metrika. Tuomet pastebėjau, kad šalia medinių dirbinių yra maži skaičiukai, na, o tada pamačiau ir ant sienų iškabintus lapus su kūrinių metrikomis, kartais tik bendrai išvardintomis autorių pavardėmis. Nors man ir nebuvo itin patogu vaikščioti pirmyn atgal tarp kūrinių ir tų lapų, vis dėlto nepriekaištauju ir net džiaugiuosi tokiu sprendimu. Jis skatina svarstyti, kaip tai padeda atskleisti tautodailės bruožą – bendruomeniškumą, pamatyti šiuos dirbinius kaip daugybės kūrėjų bendrą produktą, atskleidžiantį tarpusavio sąsajas, tradicijas, ir ne per daug akcentuoti asmeninę autorystę.
O dabar – toliau apie „kalvą“. Apžvelgusi visus jos gyventojus, susidariau savotišką hierarchinę schemą. Viršūnės kūriniai daugiausia atvaizdavo, kaip ir nemaža dalis etninės dailės, šventais pripažintus asmenis. O štai papėdėje įsikūrę keli apie žemiškąsias problemas bylojantys medinukai. Vienas jų – Alfonso Mauliaus „Černobylio avarija“. Šiame gan smulkiame kūrinyje medinė atominė elektrinė jau subyrėjusi tarsi iš medinių kaladėlių sudėliotas ir nuvirtęs bokštas, o virš jos – iš tvirtose rankose laikomo atomo išnyranti giltinės figūra. Toks linijinis pasakojimas man buvo itin įdomus, nes šį siužetą labiau įsivaizduočiau niūrių spalvų tapybos darbe. Tačiau idėja gerai įkūnijama ir drožybos technika atliktame kūrinyje.
Ant sienos greta „kalvos“ lūkuriuoja ir trys moterys – šventosios Uršulė, Barbora bei Agota. Tačiau jos Zenono Skinkio kūriniuose įgauna kiek neįprastą išvaizdą – kiekviena atvaizduota su skirtingų Lietuvos etnokultūrinių regionų tautiniais kostiumais, taip pat ir su sau įprastais atributais, todėl vis tiek lengvai atpažįstamos. Smagus žodžių žaismas dirbinių pavadinimuose – „Šv. Barbora Klaipėdietė“, „Šv. Agota Aukštaitė“ ir „Šv. Uršulė Žemaitė“. Tačiau reikėjo tęsti kelionę, dar laukė platūs horizontai.
Toliau keliavau pro tapybos darbų, smulkių žaislų, tautinių juostų, išmargintų įvairiausiomis spalvomis ir raštais, veltinių skulptūrų ir skrybėlių bei pintų dirbinių grupes, kol mane privertė sustoti hipnotizuojantis vaizdas – ant sienos pleveno šviesiai pilkšvos burės. Šios burės – tai raštuoti rankšluosčiai, besilaikantys ant dailiai suręstų medinių rankšluostinių, puoštų profiliuota ir ažūrine ornamentika. Jie iš tiesų plevėsavo – ant žemės priešais įrengta oro sistema. Tačiau nepaisant to, ar tai būtų sąmoningas sprendimas, ar smagus netikėtumas, tai šiems darbams suteikia gyvumo ir papildomo įspūdžio, tarsi audiniai tyliai tarpusavyje kuždėtųsi apie savo paslaptis, stengdamiesi lankytojams neišsiduoti.
Greta vėjo plevenamų burių – paslaptinga, šviesi oazė. Tai jau nebe „sala“, galvą teko užversti. Čia smulkūs objektai kaip besilydantys verpetai prakiurdė dangaus skliautą, sudarydami atvirkštinę, kabančią jūrą. Įvairiausių formų šiaudiniai, vieni išskirtiniausių ir labiausiai vertinamų lietuvių etninės dailės kūrinių, nežymiai besisukdami meta ant parodos erdvės baltų sienų besipinančius raštus sukuriančius šešėlius, kurie antrina tikriesiems objektams, primindami apie paslaptingas, senas, besitęsiančias tradicijas.
Staiga pasigirdo tylus kalimo ar drožimo garsas, akimirkai nukėlęs mane į amatininko dirbtuvę. Užėjusi už sienos prieš akis išvydau jau baigtus dirbinius – iškaltus kryžius, ant sienos sukuriančius savitą, juodą ir baltą ornamentą. Už nugaros pastebiu kitą „salą“ – įvairius gyvius primenančias Užgavėnių kaukes, kurioms sukurti naudotos medžiagos suteikia gyvybės, nes medžio išskaptavimai mena vaizduojamų gyvūnų kailį, o velnio kaukei panaudota medžio žievė subjauroja šio nelemto padaro išvaizdą randais ir votimis.
Horizonte vėl iškyla dvi kalvos. Pirmoji itin primena Kryžių kalną, tačiau ją nusmaigstė ne kryžiai, o verbos, medinės lazdos bei verpstės. Kiekvienas verbos spalvotas žiedelis sukuria įtraukiantį mirgėjimą. Stebėdama šią iš atskirų kūrinių ekspozicijoje susidariusią „salą“ negaliu negalvoti apie kiekvienais metais iš Kaziuko mugės namo nešamas verbas, kurių kasmet gausėjantis būrys vazoje renka dulkes, po to pradeda byrėti, tačiau dėl to nemažina pagarboms joms. Greta kiek keistesnis vaizdinys – Neringos kopas ar net labiau Mėnulio paviršių menančią kalvą kaip per ateivių invaziją nusėdę daug mažų erdvėlaivių. Šie, išdailinti įvairiausias kosmines ir žemiškąsias paslaptis užburiančiais raštais, iš tiesų yra kasmet marginami margučiai.
Horizonte dar matyti ir kitų „salų“ – keramikos, tapybos, pavienių skulptūrų, iš pirštinių, kojinių, delmonų bei riešinių, kuriose yra ir paslėptų, iš blizgių detalių išnyrančių žymių žmonių, pavyzdžiui, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, atvaizdų, bei grafikos darbų. Tačiau čia mano asmeninė kelionė pasiekė kulminaciją – aptariau labiausiai išlikusius jos įspūdžius, jausmus ir vaizdinius. Visoje parodoje manęs neapleido jausmas, lyg vaikščiočiau tarp iš jos eksponatų besikuriančio unikalaus ornamento. Mano kelionė buvo žaisminga, kupina netikėtumų bei minčių, besikuriančių pavidalų, o dar spėsiantys parodą aplankyti iki paskutinio rugsėjo sekmadienio, tikiuosi, taip pat patirs savitų atradimų.
Parodos rengėjas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras
Paroda veikia iki rugsėjo 29 d.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejus (Arsenalo g. 3A, Vilnius)
