Širdies ritmui nepaspartėjus

Turbūt visi esame matę filmų, kuriuose nepasitikima žiūrovu. Tai ypač akivaizdu dėl pasirenkamo filmų garso takelio, kai žiūrovui aiškiai nurodoma, kada pradėti jaustis įtariai vieno ar kito veikėjo atžvilgiu, kada laukti ryškaus siužeto pokyčio, nes taip nurodė ką tik buvęs nuobodus ir tiesmukas dialogas, palydėtas įtampą sparčiai keliančios muzikos, ar kada verkti arba būti dar kaip nors sujaudintam. Tokiais atvejais pajunti savotišką kontrolę ir tai, jog režisierius tave, sąmoningai ar ne, laiko menkesniu ir nepajėgiu suvokti to, kas filme rodoma, – tokiam žiūrovui neva reikalingi pagalbiniai šoniniai dviračio ratai, antraip jis pargrius.

Analogiją su filmais pasirinkau neatsitiktinai – esu tikras, kad ne man vienam neseniai Radvilų rūmuose atidaryta šiuolaikinės lenkų tapybos paroda kūrinių ypatybėmis pasirodė kinematografiška, apmąstanti santykį su ekrano fenomenu. Būtent todėl parodoje jaučiamas nepasitikėjimas žiūrovo sugebėjimais, pasireiškiantis pertekliniais, suvaržančiais kūrinių paaiškinimais, priminė jauseną žiūrint minėto tipo filmus. Šie šalia tapybos kūrinių esantys trumpi, kelių sakinių interpretaciniai tekstai sukuria atvirkštinį efektą, nei siekta, kai, užuot paveikslus atrakinę ir išlaisvinę, juos tarsi nusausina, įlaminuoja ir užantspauduoja, taip paversdami tam tikrų idėjų gairėmis, turinčiomis vizualinį atitikmenį. Nors intencija priešinga (paveiksluose plėtojamoms idėjoms suteikti verbalinį atitikmenį), įgyvendinimas ne iš labiausiai vykusių, parodos lankytojui it sakantis, kad štai kūrinius matyk šitaip, ir ne kitaip.

Tačiau nesinori nuskambėti kaip nors snobiškai, nes žinau, kad daliai parodos lankytojų interpretacijos šalia kūrinių tikrai padeda įsijausti ir nesukelia minčių apie nepasitikėjimą žiūrovu. Ar šiuo atveju yra išeitis, koks nors vidurinis kelias? Banalu, bet galbūt geresnis sprendimas būtų atskirai, o ne šalia kūrinių esantys tekstai arba ekskursijos su parodos rengėjais ar gidais. O jei jau nuspręsta naudoti interpretacinius tekstus, argi nebūtų geriau atsisakyti tiesmuko kūrinių „mįsles“ demaskuojančio deklaratyvumo ir vietoj jo pasitelkti sugestyvųjį metodą, suteikiantį daugiau laisvės tiek suvokėjui, tiek kūriniams? Be abejo, kai kuriais atvejais paaiškinti kontekstą yra būtina ir neišvengiama, kitaip svarbūs kūrinių semantiniai sluoksniai gali neatsiskleisti, tačiau man, kaip žiūrovui, visada norisi pačiam priimti sprendimą, kada ir kaip aiškintis, kai kyla neaiškumų.

Tai ne vienintelis parodoje užkliuvęs aspektas. Suprantu, kad „Lenkai tebetapo“ surengta tarpinstitucinių ir tarpvalstybinių kultūrinių saitų tvirtinimo sumetimais – juk pernai metų pabaigoje MOCAK muziejuje, iš kurio ši ekspozicija ir atkeliavo, buvo atidaryta ir iki šių metų kovo veikė Lietuvos šiuolaikinio meno plejados paroda. Ryšių tvirtinimas sveikintinas. Šios Radvilų rūmų parodos formatas – pristatomasis, plačiai pateikiantis Lenkijos šiuolaikinės tapybos panoramą. Gal tai ir lėmė, kad ekspozicija pasirodė prėskoka, einanti saugiu daugkart numintu keliu, kuriame atsisakoma kokios nors originalesnės, kritiniu ar net galbūt nepatogiu, suprobleminančiu ir klausiančiu žvilgsniu grįstos koncepcijos.

Į parodą ėjau vedamas entuziazmo ir noro sužinoti, kas gi įdomaus, netikėto ir savito šiuo metu vyksta lenkų tapyboje, kurią žinau menkai, – juk tai gana didelė šalis, turinti tikrai daug puikių menininkų. Vis dėlto, mano akimis, daug ekspozicijos kūrinių, įvairiais būdais akcentuodami formalias tapybos problemas, išlieka jau tarsi praėjusioje meno autonomijos paradigmoje. Kitaip tariant, parodos pažadas pristatyti šiuolaikinę lenkų tapybą, regis, nebuvo išpildytas, nes ekspozicijai pritrūko būtent šiuolaikiškumo dėmens, drąsiau, ne taip formaliai parodančio dabarties tendencijas Lenkijos tapyboje.

Nepaisant išsakytų minčių, džiugu, kad Vilniuje daugėja užsienio menininkų parodų, o ties šiuo aspektu, rodos, būtent Nacionalinio muziejaus Radvilų rūmų padalinys dirba nuosekliai – per pastaruosius kelerius metus pristatyta įvairių užsieniečių kūrėjų.

Parodos kuratorė Maria Anna Potocka.

Paroda veikia iki spalio 13 d.

Radvilų rūmų dailės muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius)