7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

O kur mano vaikiška knygelė?

Apie Kęstučio Kasparavičiaus parodą Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“

Eglė Kazazajevaitė
Nr. 26 (1518), 2024-06-28
Dailė
Kęstutis Kasparavičius, „Plaukai“. 2006 m. Akvarelė, pieštukas
Kęstutis Kasparavičius, „Plaukai“. 2006 m. Akvarelė, pieštukas

Namie visada turėjome didelę knygų kolekciją, kurią dar sovietmečiu surinko senelis. Seniausia knyga galbūt yra proprosenelės tikybos vadovėlis. Bet šitos knygos mane vaikystėje nedomino – jos neturėjo paveiksliukų. Aš buvau vizualus vaikas, o skaityti man nesisekė. Labiau norėjau kurti savo pasakojimus nei skaityti kitų. Vis dėlto namuose niekada netrūko ir vaikiškų knygelių, kurios netgi buvo interaktyvios, su įvairiomis technologijomis. Nors aš užaugau, vaikiškų knygelių kolekcija nemažėjo – kaip tik ji didėjo, nes mama dirbo darželio mokytoja. Viena iš tų vaikiškų knygelių išsiskyrė savo meniškomis iliustracijomis – tai Kęstučio Kasparavičiaus „Mažoji žiema“.

Galerijoje „Kairė–dešinė“ veikia paroda „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“, kviečianti lankytojus leistis į nostalgišką kelionę atgal į vaikystę (kuratorė – Jolita Liškevičienė). Ši paroda – tarsi šiltas prisiminimų kampelis, kuriame kiekvienas gali patirti vaikystės stebuklus ir džiaugsmus. Galerijos parodų salės sukurtos lyg trys jaukūs kambariukai, kiekvienas iš jų perteikia skirtingą gyvenimo aspektą (architektūra – studija MOA). Pirmas kambariukas – tai meninės dirbtuvės, kuriose galima pajusti kūrybos procesą ir pamatyti, kaip gimsta magiškos istorijos. Antras kambariukas primena vaikų kambarį, puoštą rožiniais, gėlėtais tapetais. Trečias kambariukas yra svetainė, kurioje lankytojai gali pabūti tarsi namuose, apsupti šeimos narių šilumos. Parodoje ypatingai jaučiama šeimos ir ryšio tarp šeimos narių svarba, pabrėžiant, kad stebuklai gimsta ne tik iš kūrybos, bet ir iš artimų žmonių meilės bei palaikymo. Ši paroda yra puiki galimybė ne tik prisiminti praeitį, bet ir pasinerti į Kasparavičiaus kuriamą pasaulį, kur kiekviena detalė primena apie gyvenimo grožį ir paprastumą.

Meninėse dirbtuvėse galima iš arčiau susipažinti su Kęstučio Kasparavičiaus darbo vieta ir dailės priemonėmis. Čia stengtasi autentiškai atkurti Kasparavičiaus kūrybinę aplinką, siekiant suteikti lankytojams kuo tikroviškesnį įspūdį apie menininko darbo procesą. Ant jo stalo kruopščiai išdėstyti visi kūrybos reikmenys, kuriuos menininkas naudoja savo iliustracijoms kurti. Už nugaros esantis sienos plotelis nudažytas žalia kūrybos spalva. Ant sienos kabo šešios iliustracijos, kurios, kaip pasakojo galerijos darbuotoja, iš tikrųjų kabo Kasparavičiaus dirbtuvėje. Tai suteikia lankytojams galimybę pamatyti ne tik galutinį meno kūrinį, bet ir vietą, kurioje gimsta unikalūs menininko darbai.

Vaikų kambaryje viena siena dekoruota rožiniais tapetais, kurie balto kubo erdvei suteikia jaukumo, o sprendimas vieną pusę palikti suvyniotą įneša žaismingumo. Ant sienų sukabinti Kasparavičiaus piešiniai, o tolimiausiame kampe rodomas naujausias jo projektas – filmukai. Viena iš darbuotojų pasakojo, kad parodoje lankęsi vaikai juos įvardijo kaip „TikTok“ video. Bet tai daug daugiau nei trumpi, greitai išpopuliarėjantys ir taip pat greitai išblėstantys video. Kasparavičius trumpametražiniuose filmukuose naudoja savo kūrybos piešinius bei kasdienius daiktus, ir pats pasirodo keletą kartų. Filmukai pasižymi žaismingumu ir puikiu humoro jausmu, kurį gali suprasti tiek maži, tiek ir vyresni. Keli iš mano mėgstamiausių yra apie pomidorų vagį, kuris tikrai mane prajuokino, ir apie stebuklingą dėžutę, kurioje niekada nepritrūksta vietos. Taip pat filmukas apie prieskonius – matosi, kad rašytojas turi gerą prieskonių kolekciją. Tiesą sakant, man patiko visi filmukai, kitaip ir negalėjo būti. Priešais kompiuterio ekraną padėtos dvi kėdės primena laikus, kai su broliu dar vaikystėje sėdėdavome ant nepatogių medinių kėdžių žiūrėdami įvairius filmukus arba dalindamiesi viena klaviatūra, žaisdami „Lego“ videožaidimus.

Trečiame aukšte, „Svetainėje“, yra spintelės su ištraukiamais stalčiais. Kiekviename iš jų – iliustracijos ir eskizai. Kai kur prireikia jėgos ištraukti stalčių. Tai primena, kai būdamas mažas pas senelius bandydavai apžiūrėti komodas ir stalčius, bandydamas surasti ką nors įdomaus arba iš nuobodulio pabūti velniuku ir pridirbti nesąmonių. Salės gale stovi stalas su išdėliotomis knygelėmis, kuris tiesiog kviečia prisėsti. Vos prisėdus, atrodo, kad senelis tuoj pasiūlys arbatos, o ant stalo jau laukia kelių skirtingų rūšių sausainiai. Magiškai atsiranda saldainių, kurių nesi gyvenime matęs parduotuvėje – atrodo, kad seneliai turi kažkokį paslaptingą prekiautoją. Tuoj pasiūlys namo parsivežti medaus, naminio pieno ir lieps nueiti prisiskinti uogų. Ir jau matai, kaip namo važiuoji pilnomis rankomis, nors tik užsukai patikrinti, kaip gyvena. Jaukumo jausmas vartant knygutes tave apgaubia, pasijunti nostalgiškai ir nebenori atsistoti bei palikti galerijos – atrodo, gali toliau gyventi savo svajingą, praeities apsuptą iliuzijų gyvenimą.

Prie durų padaryta vieta, kurioje galima atsisėsti ir nusifotografuoti, tarsi tapti Kasparavičiaus knygos veikėju. Ši vieta man primena prieškambarį, kur tave pasitinka ir išlydi su šiltais apkabinimais. Šiuo atveju lietingą dieną tave pasitinka kostiumą apsivilkęs antinas. Atsisėdusi ant kėdutės, gali nusimauti batus ir pasijusti, lyg būtum namuose. Čia vyksta paskutiniai to vakaro pokalbiai, kurie neleidžia išeiti pro duris – dar prastovi pusvalandį, nes pokalbis vis tampa įdomesnis ir temos nesibaigia. Šis prieškambaris yra tarsi tarpinė erdvė tarp išorinio pasaulio ir parodos vidinės magijos, kurioje laikas sustoja. Čia praleisti akimirką yra malonu ne tik dėl galimybės pamatyti save Kasparavičiaus kūryboje, bet ir dėl šilumos, sklindančios iš šios erdvės. Prieškambaris sukuria tą ypatingą jausmą, kai esi tarp artimų žmonių, kurie visada randa laiko paskutiniam žodžiui, juokui ar prisiminimui. Tai vieta, kurioje užsimezga ryšiai, stiprėja draugystė ir gimsta nauji įspūdžiai.

Ne šiaip šneku apie prisiminimus su šeima. Pirmoje salėje eksponuojamos Kęstučio Kasparavičiaus šeimos nuotraukos – kartu su mama, tėčiu ir broliais. Šioje vietoje eksponuojamos iliustracijos iš, kaip pats Kasparavičius teigia, svarbiausios knygos – „Toj pirkelėj seneliukas“. Šią knygą parašė Kęstučio Kasparavičiaus tėvas Jonas Kasparavičius. Trečiame aukšte eksponuojamos Kęstučio Kasparavičiaus žmonos Raimondos Kasparavičienės keramikinės antys, kurias norisi parsinešti namo. Be to, parodoje buvo pristatomi ir kiti šeimos narių kūriniai, atskleidžiantys šeimos kūrybiškumą ir tarpusavio ryšius. Visa paroda kvietė lankytojus ne tik susipažinti su Kasparavičiaus kūryba, bet ir pajusti šeimos artumą bei bendrumo jausmą, kuris skleidėsi per eksponuojamus darbus ir erdves.

Einant per sales, galima plačiai susipažinti su Kasparavičiaus kūryba, kaip ji keitėsi ir kūrėsi iki mums visiems gerai pažįstamo jo ikoniško stiliaus. Čia gretinami į skirtingas kalbas išversti kūriniai ir galima stebėti, kaip kaskart pritaikomas knygelių dizainas.

Parodoje jaukumą kuria ne vien puikios Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijos, knygos ar trumpametražiai filmukai, bet taip pat ir kuratoriniai sprendimai. Kiekvienoje parodos salėje į baltą kubą įterpiamos spalvos ir raštai, kurie suteikia erdvei papildomą šilumą. Šios detalės padeda sukurti gyvą ir kviečiančią atmosferą, kurioje lankytojai gali jaustis patogiai ir įsitraukti į menininko pasaulį. Visos šios kuratorinės detalės ne tik papildo eksponuojamus kūrinius, bet ir sukuria nuoseklų bei įkvepiantį pasakojimą, vedantį per Kasparavičiaus kūrybos raidą ir šeimos artumo patirtis.

Greičiausiai nieko nėra maloniau nei nostalgiški prisiminimai iš vaikystės. Tos vasaros dienos, praleistos pas senelius kaime, ar vaikiškos knygutės, kurios dabar renka dulkes namų lentynose. Siūlau tas dulkes nuvalyti ir dar kartą jas pavartyti. O aš einu toliau kraustyti namų komodas – gal ką nors įdomaus ten rasiu.

Paroda veikia iki liepos 20 d.

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Kęstutis Kasparavičius, „Plaukai“. 2006 m. Akvarelė, pieštukas
Kęstutis Kasparavičius, „Plaukai“. 2006 m. Akvarelė, pieštukas
Kęstutis Kasparavičius, „Toj pirkelėj seneliukas“. 1989 m. Akvarelė, tušas
Kęstutis Kasparavičius, „Toj pirkelėj seneliukas“. 1989 m. Akvarelė, tušas
Kęstutis Kasparavičius, „Žvaigždžių paukštis“. 2020 m. Akvarelė, pieštukas
Kęstutis Kasparavičius, „Žvaigždžių paukštis“. 2020 m. Akvarelė, pieštukas
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Raimonda Kasparavičienė, „Antys“. 2024 m. I. Juodytės nuotr.
Raimonda Kasparavičienė, „Antys“. 2024 m. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. I. Juodytės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. E. Kazazajevaitės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. E. Kazazajevaitės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. E. Kazazajevaitės nuotr.
Parodos „Kęstutis Kasparavičius – stebuklingų istorijų kūrėjas“ fragmentas. E. Kazazajevaitės nuotr.
Kęstutis Kasparavičius. 2021 m. K. Kasparavičiaus nuotr.
Kęstutis Kasparavičius. 2021 m. K. Kasparavičiaus nuotr.