Mažiau gali būti daugiau

Galerijoje „Drifts“ veikianti paroda „Pas dormir“ (kuratorė Justė Kostikovaitė) suintriguoja. Pirmiausia – gražiai skambančiu, ant liežuvio pakimbančiu pavadinimu, lietuviškai reiškiančiu „nemiegoti“. Tada – labai skirtingų autorių gausa, o galiausiai savo pagrindine idėja, visus tris dėmenis sujungiančia arba ne.

Idėja 50 procentų asmeniška ir tiek pat procentų šiek tiek nišinė, nes paremta kuratorės patiriama nemiga ir prancūzų autorės Marie Darrieussecq neseniai išleista knyga „Sleepless. A memoir of insomnia“ (pranc. „Pas Dormir“). Dėl to viskas lyg ir būtų gerai, bet nei viena, nei kita dalis iki galo neįtikina, nepriverčia eksponuojamų darbų susižaisti, susikalbėti tarpusavyje ar mano galvoje. Justės Kostikovaitės asmeniškai nepažįstu, todėl ypatingo ryšio su jos nemiga nejaučiu. Knygos irgi neskaičiau – didelė tikimybė, kad ne tik aš, bet ir dauguma kitų parodos lankytojų. Dėl to irgi viskas gerai. Lankytojas nėra kvailys – vienas jau žinos, kitas pasiims, kiek išeina, iš momento, net jeigu tik jausmiškai, trečias gal užkibs ir pasidomės kontekstais ar net nusipirks tą knygą. Aišku, bus ir tas ketvirtas, kuris nusispjaus ir sakys, kad „šiuolaikinis menas užknisa“.

Dėl dabar rašomo teksto patekau į trečiąją lankytojų kategoriją, kitaip gal būčiau likusi antrojoje. Tai gera kategorija, ja nesiskundžiu, bet būčiau pasidžiaugusi kokiais ramentais, padedančiais nusibraižyti darbų žemėlapį ir atrasti jų sąlyčio taškus. Gal būtų padėjęs geresnis kuratorės būsenų ar Marie Darrieussecq knygos, jos esmės aprašymas? Parodos anotacijoje jis nėra daug nusakantis, kai neguglini ir nežinai, kad pati knyga yra fragmentiška, nerimastinga kaip nervingai judanti pėda ar į stalą daužomas tušinukas (ar bent jau taip supratau iš jos aprašymo internetinėje parduotuvėje).

O tada pamatau visus eksponuojamus autorius ir galvoju – hm? Nedideliame kambaryje sutelpa Ieva Rižė, Robertas Antinis jaun., Evita Vasiljeva, Delphine Lejeune, Zoe Williams, Evy Jokhova ir Paulius Petraitis, Raimedas Latvys (Fencisuka), Robertas Narkus, Julija Goyd, Jonas Mekas, Viktorija Daniliauskaitė, Violeta Bubelytė (kadangi kūriniai be etikečių, šioje gausoje būtų labai pravertęs salės planelis su jų pavadinimais, dabar yra tik sąrašas). Darbai patys savaime vertingi ir įdomūs, man tik kyla klausimas – ką jie veikia kartu? Kodėl jie veikia kartu? Bubelytė čia tinka – jos į kamuoliuką susisukęs kūnas konkrečiame kontekste sufleruoja apie nemalonias būsenas ir negalėjimą išbūti. Raimedo Latvio-Fencisukos kostiumai panašūs į piktus veidukus ar keistas ateiviškas išnaras. Ievos Rižės videodarbą „Dalybos ženklas“ pažiūriu prikaustyta, plačiai atsimerkusi ir tik bandau susivokti, ką tas visur persekiojantis gniutulas – Mental Prosthesis – man primena. Kažkokį filmą? Vis ieškau, ieškau, bet randu nebent siaubo filmą „The Blob“, kurio, rodos, nesu mačiusi, tad gal prisimenu ne tiek konkretų atvejį, bet labiau kokį jausmą ar košmarą. Be to, ką daugiau veikti kankinant nemigai, jei ne eiti ir įsijungti televizorių? Julijos Goyd iš pieno plaukiančios krūtys ir kabantys nuogaliai tampa maloniu atradimu. Meko kūrybą paprastai džiaugiuosi matydama įvairiuose kontekstuose, bet čia Andy Warholo ir Johno Lennono galvos atrodo kaip nepritinkantys svetimkūniai. Pastarasis darbas – įžiebęs bene didžiausią klaustuką.

Skaitydama kūrinių aprašus pastebiu, kad gana didelė dalis darbų – iš asmeninės Kostikovaitės kolekcijos. Nemažą skaičių kitų galima įsigyti. Nenorom, bet peršasi mintis, kad galbūt čia slypi bene svarbiausia iš tokio padrikumo priežasčių – sukrauti į vieną vietą, kas turima, nepriklausomai nuo to, ar tai bus organiška, ar ne. Mekas – gerai. Bubelytė – gerai, Goyd irgi. Tiks, dedame, o ir aprašyme atrodys solidžiai.

Gal iš autorių gausos ir gali atrodyti kitaip, bet ekspozicijų salė – mažulytė, labiau primenanti nediduką kambarį. Tikriausiai (ne)miegamąjį? Erdvės ar greičiau jos trūkumo pajautimas sustiprėja, kai ją lygini su patalpomis, skirtomis šalimais įsikūrusiai Alexandros Bondarev personalinei parodai. Čia yra vietos ir kur atsitraukti, ir nusipaveiksluoti strategiškai ant sienų pakabintuose veidrodžiuose. „Pas dormir“ dalyje suspaustumo įspūdį dar pastiprina nedidelėje patalpoje esančių daiktų gausa. Nuo lubų kabo erdvę sekcijomis dalinančios užuolaidos, galinčios veikti kaip savotiška aliuzija į baldakimus, o ant grindų išdėliotos pagalvėlės – ant jų nugula Roberto Antinio jaunesniojo skulptūros.

Iš vienos pusės, toks klaustrofobiškumas atrodo visai logiškas parodos elementas. Tiek jis, tiek ir pagalvėlės, užuolaidos atitinka nemigos bei bandymo ją išgyventi būseną, kai kūlversčiais sukamasi padrikų, susipynusių minčių, būdravimo ir nuovargio marmale, savotiškame limbe. Visiškai pritinka ir tai, kad, naviguojant šiame nemigos salone, ekrane besisukančio Ievos Rižės videodarbo elementai prasiskverbia pro užuolaidas ir pasitinka garsais, dar nežinia ką reiškiančiais, bet pripildančiais kambarį nežinomybės ir virpulio.

Tačiau tuo pat metu anksčiau išvardintų dalykų suma ir sulaiko nuo visapusiškai kokybiškos dalyvavimo parodoje patirties. Ant sienų kabančius kūrinius nelabai galiu patogiai apžiūrėti, nes ima ir sutrukdo kažkuris aplinkui esantis daiktas ar vietos trūkumas ir vis bandau neužkliudyti po kojomis esančių pagalvių su ant jų besiilsinčiomis skulptūromis. Nors nemiga yra visokeriopai nepatogi žmogiškoji būsena, manau, kad parodos lankymas toks neturėtų būti. Bent tiek, kad nenukentėtų susidūrimo su eksponuojamais kūriniais kokybė.  šyėė

Galbūt aš tiesiog nežinau, kaip atrodo nemiga. Gal ji ir turi būti fragmentiška, nenuosekli ir klaidinanti, nuolat mėtanti pėdas. Kita vertus, iš čia kyla ir nepasitikėjimas. Dėl paties nemigos pobūdžio prie jos galima pritraukti daug ką – iš dalies ir jaučiu, kad tai buvo padaryta. Yra toks nuvalkiotas posakis, kad kartais mažiau yra daugiau, ir tikiu, jog „Pas dormir“ atveju jis tiktų – bent jau kūrinių kiekio atžvilgiu. Apie anotacijas posakių lyg nėra, bet ir be posakio – tikiu, kad parodai būtų pravertusi ir geresnė argumentacija, įtikinamiau sujungianti darbus ir padedanti susidaryti juos siejančių taškų žemėlapį.

Paroda veikia iki birželio 28 d.

Galerija „Drifts“ (T. Vrublevskio g. 6-2, Vilnius)