Beno Alejūno tapybos paroda „Procesai“

Liepos 4 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Šiaulių dailės galerijoje atidaroma Beno Alejūno tapybos paroda „Procesai“. Paroda veiks iki liepos 27 d.

Benas Alejūnas, šiaulietis tapytojas, gimęs, augęs, kuriantis ir gyvenantis šiame mieste. Nuo 2016 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Šiaulių universitete baigė bakalauro ir magistro tapybos studijas. Nuolat dalyvauja parodose, rengia plenerus, edukacijas, vaikams ir suaugusiems Šiauliuose ir kitur. Užsiima pedagogine, edukacine veikla. Savo įkurtoje tapybos studijoje piešia ir tapo, moko to kitus.

APIE PARODĄ

Visus laiko trupinius, nuo įvairių veiklų, skiriu tapybai. Tie trupiniai, pastarųjų penkerių metų, sukrito į parodą ,,Procesai“. Kasdienybėje nepastebi, kaip bėga metai. O kai pastebi, supranti, kad aktyvaus, savarankiško, tapybos kelio įveikta 10 metų. Gal ir nedidelis laiko tarpas, bet išmargintas spiralių, kurios visada gražina į pradžią arba persisloksniuoja. Tai tapybiniai procesai. Tai pasikartojančios paveikslų temos, arba nejučia, persiklojančios viena per kitą, atitinkamais etapais. Tik su koncepciniais, tuo laikmečiu aktualiais niuansais, naujais veikėjais, personažais. Bet paveikslų tematikose visada išlieka vienišumas, beprotystė, mirtis, egsistencinės problemos, istorinių patirčių klaidos ir t.t. Tik iš tos dienos perspektyvos.- Benas Alejūnas

Parodą lydintis tekstas:

Labai skauda. Tai turėtų liautis, bet neišeina… Lyg patekus į užburtą ratą! Smaugia smaugia vis. Nesinori žiūrėti į veidrodį, nes gali būti per sunku. Ir nors suvokimas yra, jog viskas bus gerai, tačiau skausmas nemažėja…

Pasėdėti, parūkyti didžiajame vigvame ir taip susitaikyti su savim? Tik greičiau atvažiuok, tik greičiau! Supratau kaip skaudu išlydėti, ar būti išlydėtam, kai galvoje sukasi mintys: ,,Važiuok, greičiau važiuok. Nebegaliu, nors labai bijau sulaukti akimirkos kai autobusas pajudės!” Nesibaigia vizijos. Tokie procesai galvoje. Jos tik dar atkakliau rodo savo ilgas nosis. Ir kaip kvaila. Juk žinau kaip beprotiškai myliu tą gyvenimą! Beprotystė. Amžinybė geriausia, tad kam jai grįžti? Gal todėl, kad taip reikia? Tokia kažkieno valia? Tokia kažkieno kažkokia? Velnias.

Kai mane pabaigs sudraskyti iš vidaus

-būsiu niekas.

Kai padarysiu tai pats,

Tada jau tikrai būsiu aš.

Vienuma nenusakoma. Ir kaip taip gali būti? Juk yra žmogus, visai beveik šalia, bevei, beveik… Tai dėmė, dėmė kuri nenusivalo, trini trini ir nieko. Tik pasirodo trinti reikia ne stalą, o patį save! Savo suknistą sielą. Ir tas pyktis, kuris neleidžia net kvėpuoti. Lyg liestum varnalėšą ir to nesuprastum… Lyg pasiimtum atostogų ir sėdėtum atsisėdęs bukai spoksodamas į lubas. Ir kai sėdi ir žiūri tik į jas, jos supanašėja į tave, tiesiog taip pasielgia… Tai skaudina. Labai. Tokia realybė. Lyg prarytum dantų krapštuką ir bandytum pasakyti „Sveiki“.

Atsikąsiu savo pusės pusę ir sumirksėsiu,

Kažkas atsilaužė mėnulio?

Ar tik užgeso ir susimąstė apsnūdęs?

Tai aš. Tai vis dar aš.

– Benas Alejūnas