Šviesos ir atspindžių peizažai

Pažvelgsiu į tris parodas, kuriose, mano manymu, skirtingai reiškiasi peizažo motyvas. Peizažas labiau menamas nei tikras, vaizduojantis nesamas, objektyvios natūros dėsniams nepavaldžias erdves, kartais prasidedantis ten, kur baigiasi pats kūrinys. Tiesa, šiam tekstui pasirodžius, parodos jau nebeveiks, liks tik neegzistuojančių peizažų tekstinė refleksija (atspindys), nuo vaizdo atitrūkusios miglotos asociacijos ir nuotraukose nesugaunamas įspūdis...

Gabija Pritkovaitė, „Adonta ta melê“ Pamėnkalnio galerijoje

„Adonta ta melê“ (gr. „Jos vis dar skambančios sakinių galūnės“) – kaip rašoma anotacijoje, „tai nuoroda į graikų mitologijoje aprašytą kalnų nimfą Echonę ir jos prakeiksmą kartoti kitų ištartus žodžius, paliekant tik nutrūkusias jų pabaigas“. Gabijos Pritkovaitės tapybos parodoje žiūrovui pasiūloma kelionė be pradžios ir pabaigos, be aiškios krypties. Darbuose vaizduojamos tuščios erdvės, paslaptingos šviesos pripildytos oranžerijos, miško motyvai, čia sušmėžuoja tigras ir sustingę, lyg iš akmens iškalti paukščiai, į žiūrovą valiūkiškai žvelgia pasakiškų personažų akys. Norisi ir pačiam pabūti šios aplinkos veikėju, suprasti paslaptingus šio pasaulio dėsnius, pasivaikščioti po menininkės paveikslų pasaulį kaip po spektaklio scenografiją. Nors veiksmo čia nedaug ir jis labiau vidinis, prisitaikantis prie žiūrovo pojūčių ir intuicijos virpėjimų.  

Vaikščiojant po apleistas oranžerijų erdves, akys vis ieško išėjimo, nori pamatyti, kas yra už šių erdvių, bet langų stikluose atsimuša į akliną šviesą. Langas nenutiesia kelio tolyn, oranžerijas įrėmina monolitinė stikluose susitelkusi šviesa. Languose susitelkusi šviesa ir yra raktas tiek iš, tiek ir į šį tapytojos kuriamą pasaulį, aidinčiose erdvėse pasiklydęs atsakymas į paslaptį, svarbiausia erdvė yra ta, kurios nėra, tai yra už magiškos šviesos užtvarų. 

---

Lyg nemirtingų sielų atspara

Daiktų pasaulis blykčioja už stiklo,

Ir nežinia, kas gali atsitikti

Ties laiko upėmis, kurių nėra.[1]

Agnė Jonkutė, „Atminties žemė“ galerijoje „Arka“

Agnės Jonkutės parodoje „Atminties žemė“ – pasakojimas apie menininkės artimųjų tremtį Sibire, apie vietas, kuriose gimė autorės mama ir kuriose savo gyvenimo dienas baigė autorės senelis. Tai iš atminties sukurti vaizdiniai, bandymas per šeimos narių pasakojimus nusikelti į kitą laiką ir erdvę. Parodą sudaro dvi dalys, pirmojoje – monochrominiai tapybos darbai, vaizduojantys sapniškas, tirpstančias erdves. Lyg pro traukinio langą pralekiantys pavidalai, vidiniame matyme išlikęs povaizdis ir sustingę nebūtyje plytintys laukai.

Kitoje galerijos salėje menininkė eksponuoja fotogramas ant seno popieriaus. Menininkė fotochemija padengtus popieriaus lakštus laiko peizaže, kol popierius pats ištraukia specifinę vietovės šviesą. Rezultatas – lengvos tapybiškos kompozicijos, kuriose vaizduotė pradeda brėžti peizažo reljefo linijų bangavimą, horizontą, atskiriantį žemę nuo dangaus. Kūriniai lengvi, lyg šilto vasaros vakaro vėjo dvelksmas, bet taip pat kupini melancholijos, kalbantys apie šviesą kaip laiką, savo nejaučiamai lengvu prisilietimu vis primenantį apie visa ko mirtingumą.  

---

„Pilkoje perlinėje ūkanoje ištirpdavo visos formos ir spalvos; nelikdavo nei kontrastų, nei atspalvių, tik neryškūs, pulsuojančios šviesos nublukinti perėjimai, tik vientisas švytėjimas, iš kurio probėgšmais išnirdavo lakūs pavidalai, ir, keista, labai gerai prisimenu, būtent tų pavidalų lakumas pažadino man anuomet kažką panašaus į amžinybės jausmą.“[2]

Ramūnas Alminas, „Toli“ galerijoje „Akademija“

Ramūno Almino parodoje „Toli“ – skulptūriniai objektai iš bronzos, plieno, aukso, sidabro, gumos. Darbai išdėlioti erdvėje arba pakabinti ant sienų, jų paviršiai blizgūs arba matiniai, kiekvienas su ypatingu niuansuotu švytėjimu. Darbų forma santūri, apibendrinta, dažniausiai remiasi į pagrindines geometrines figūras. Nuosaikiai menininkas pasielgia ir su parodos anotacija, tekstinį idėjos pristatymą nusprendęs suskliausti į vieną oksimoronišką Fernando Pessoa ištarą: „O, kad mums būtų duotas kelias iš ten, iš kur niekas neina, į ten, kur niekas nekeliaus.“ Tad kalbant apie neegzistuojančius kelius ir neįmanomas trajektorijas reikia paminėti parodoje išnaudotas tuščias erdves. Subtilus komponavimas erdvėje, skirtingi aukščiai, atstumai ir tuštumos suriša darbų visumą į vientisą erdvinį audinį, susaisto atskirus darbus „vėjo sintakse“[3]. Metafizinis minimalizmas.

Kodėl Ramūno Almino skulptūriniai objektai leidžia kalbėti apie peizažiškumą, kaip trimačiuose kūriniuose atsiveria erdvės? Menininkui svarbi veikla – buriavimas jūroje, ten patiriamas sustojusio laiko, nenusakomo nyksmo, atsietumo nuo visų kasdienybės apraiškų pojūtis. Nuo kasdienybės atitrūkę ir kūriniai, o jų paviršiumi slystanti šviesa įgauna vis kitus pavidalus – tai ir prislopintas švytėjimas, išsklaidytas veidrodinis atspindys, mėnuliška vidinė šviesa ar neperregimas tamsus matiškumas. Vaikštant po ekspoziciją kūrinių paviršiai nežymiai mainosi, šviesos virptelėjimai išjudina statiškus objektus. Paviršių atspindžiuose ir švytėjime kuriasi alternatyvios erdvės, kuriose žiūrovas pamato save iš šalies, akimirkai išnyra sustingusi, nebyli būtis. Kito, tolimo ir nepažįstamo gyvenimo fantomas.

---

„Kitapus pasaulio telkšo vandenys, atspindintys marmurines kolonas. Kregždė įmerkia sparną į tamsius vandenis. <...> Kregždė įmerkia sparnus; mėnulis vienas skrieja per mėlynas jūras.“[4]

Mantas Valentukonis,  „Apparitions“ galerijoje „Drifts“

Manto Valentukonio tapybos darbuose – avatarai ir mistiškos erdvės, įkvėptos 2000-ųjų kompiuterinių žaidimų estetikos. Menininko kūryboje susijungia tapyba su šiuolaikinėmis technologijomis – įkvėpimo vaizduojamiems motyvams ieškoma pasitelkiant dirbtinį intelektą, konceptualūs tapybos darbo rėmai ir objektai kuriami 3D spausdintuvu, paveikslo plokštumą išjudina pulsuojanti videoprojekcijos šviesa. Jungdamas skaitmeninius ir analoginius kūrybinio proceso ėjimus Valentukonis, atrodo, žvelgia į patį save, žvelgiantį į beribius (bet niekaip neprisijaukinamus, svetimus) skaitmeninio pasaulio horizontus.

Veikėjai Valentukonio darbuose – nuasmeninti avatarai, šviesos efektais sukurtos betūrės antropomorfinės figūros, tarpstančios belaikėje aplinkoje. O kartais paveiksluose vaizduojama tik abstrakti kosminė erdvė, kupina paslaptingo giluminio švytėjimo. Šalta kūrinių šviesa kelia ir nejaukumo, susvetimėjimo jausmus, bet žadina ir gražų ilgesį, pagarbą žvelgiant į kažką nepažinto. Šviesa nyksta begaliniuose toliuose, skaitmeniniuose ūkuose, traukiasi gilyn. Panašiai begalinės yra kompiuterinių žaidimų siūlomos pramogos. Ten patiriami nesibaigiantys savitiksliai laimėjimai ir amžinai kaupiama patirtis (experience) yra tik efektingas, bet tuščias šviesos blyksnis – pasiliekantis ekrano tuštumoje, tačiau nenušviečiantis ne tokios ryškios kasdienybės. Turbūt dėl realybės ir skaitmenybės nesuderinamumo ir atsiranda noras apmąstyti skirtingų pasaulių susidūrimą ir šiame prieštaringame santykyje atrasti žmogui saugiausią vietą.

---

„Ar sunku pripažinti gyvenimo atkūrimo sistemą, tokią mechanišką ir dirbtinę? Atminkite, kad fokusininko judesiai tampa magija tik dėl mūsų negebėjimo pamatyti.“[5]

Gabijos Pritkovaitės paroda veikia iki liepos 3 d.

Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius)

Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė