7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vaikystė ir mistika

Pokalbis su „VDA baigiamųjų darbų parodos 2024“ viena iš organizatorių, koordinatorių grupės vadove, „Artifex“ galerijos vedėja Justina Gražyte

Rita Mikučionytė
Nr. 24 (1516), 2024-06-14
Dailė
Audrius Deikus, interaktyvi akustinio triukšmo audiovizualizacijos instaliacija „KAM-24“, VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Audrius Deikus, interaktyvi akustinio triukšmo audiovizualizacijos instaliacija „KAM-24“, VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.

Rita Mikučionytė: Pernai didžiulio dėmesio sulaukusi Vilniaus dailės akademijos (VDA) baigiamųjų darbų paroda šiemet jau tampa prasminga tradicija. Pamenu daugybę žmonių akademijos erdvėse, atvirus, jautrius pokalbius su jaunaisiais menininkais, patirtą didžiulį kūrybinės energijos srautą, įtraukusią meninių idėjų įvairovę. Šiemet jaučiuosi panašiai, bet kartu matau didžiulį organizacinio darbo indėlį – išskirčiau racionaliai išdėstytą ir paviešintą renginių programą, baigiamųjų darbų katalogą (https://vdagraduation.lt, netrukus pasirodys specialus leidinys, o skaitmeninis variantas su iliustracijomis bus akademijos svetainėje), besidarbuojančius savanorius, galimybę rinktis maršrutus. Su kokiais organizaciniais iššūkiais šįmet susidūrėte, kurie strateginiai veiksmai, kaip jau matote, pasiteisino?

 

Justina Gražytė: Taip, tokia forma VDA baigiamųjų BA ir MA darbų projektai pristatomi tik antrą kartą ir organizacinių iššūkių tikrai nemaža. Anksčiau taip pat buvo galima aplankyti pavienes ekspozicijas arba grupines parodas, pavyzdžiui, „Meno celės“ (organizuodavo prof. Arvydas Šaltenis) – per „Kultūros naktį“ ar jau pasibaigus VDA baigiamųjų darbų gynimams. Kūrinius atrinkdavo kuratoriai, gyvai juos apžiūrėję, pabendravę su autoriais. O dabar jau antri metai parodoje dalyvauja VISI (šiemet 364 studentai, atstovaujantys keturiems VDA fakultetams Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Telšiuose) ir paroda kuruojama dar nematant galutinio rezultato, bet siekiant suteikti visiems vienodas galimybes prisistatyti.

 

Kaip ir pernai, didžiausias iššūkis – kaip parodyti tiek kūrinių ir kur juos eksponuoti. Būtent tai ir trukdė iki šiol rengti šią grandiozinę VDA baigiamųjų darbų parodą. Nors kitos Europos aukštosios menų mokyklos tokias parodas rengia jau seniai, tiek daug absolventų turinčios akademijos kitur nėra. Todėl bendradarbiaujame su Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, muziejais, galerijomis ir kitomis erdvėmis.

 

Pernai VDA rektorė prof. Ieva Skauronė šį iššūkį priėmė ir mechanizmas pradėjo suktis. Ji ir šiemet yra parodos ambasadorė, tad savęs pagrindine parodos organizatore jokiu būdu negaliu vadinti. Labiau – viena iš daugelio koordinatorių. Savotiška organizacinė naujiena – šiais metais suburta koordinatorių komanda, kuriai, be manęs, priklauso Audronė Drungilaitė (VDA Dizaino inovacijų centro direktorė), Vidas Poškus (VDA parodų salių „Titanikas“, VDA muziejaus direktorius ir šių metų rinktinės parodos kuratorius), VDA komunikacijos skyrius, VDA studentų atstovybė. Tačiau be didžiulio visos VDA bendruomenės įsitraukimo ir kiekvieno asmeninio indėlio nieko nebūtų buvę.  

 

Nemažas iššūkis yra iš visų studentų surinkti informaciją, ją peržiūrėti, susisteminti, patikrinti, suderinti. Be to, turime dirbti pagal studijų procesų tvarkaraštį, todėl studentai mums gali teikti informaciją tik gavę leidimą gintis, tai yra gegužės viduryje. Iki tol galime numatyti įvairias strategijas, siekti vienų ar kitų tikslų, bet galutinį vaizdą pamatome gan vėlai ir tada jau lieka labai nedaug laiko ką nors keisti.

 

Kad Vilniaus dailės akademijos koridoriuose būtų lengviau susiorientuoti ir nepasimesti tarp kūrinių gausos, dar viena veiklos sritis, kurią šiemet norėjome stiprinti, – nemokamos atviros ekskursijos po VDA baigiamųjų darbų parodą su gidais. Be to, kaip pastebėjai, sukūrėme skirtingus maršrutus lankytojams po įvairias Vilniaus erdves. Juos buvo galima rinktis pagal tai, kas labiausiai domina: dizainas, architektūra, tapyba, keramika, tekstilė ir panašiai. Žinoma, galima ir viską apžiūrėti, jeigu tik yra noro ir laiko.

 

Manau, kad išvardinti strateginiai veiksmai ir visi iššūkiai, kuriuos, atrodo, pavyko įveikti, lėmė antrosios viešos VDA baigiamųjų darbų parodos sėkmę.

 

R. M.: Žinau, kad tau svarbi jaunųjų menininkų kūrybos pozicija. Kadangi kartu kelias valandas vaikštinėjome ir apžiūrėjome didžiąją dalį kūrinių, pradedant VDA „Titaniku“, Senaisiais bei Naujaisiais rūmais ir baigiant galerija „Arka“, kurias baigiamuosiuose darbuose plėtojamų idėjų grupes išskirtum? Kas labiausiai įstrigo?

 

J. G.: Tikra tiesa – apžiūrėjome tik dalį kūrinių, nes kai jų tiek daug, neįmanoma visko per vieną kartą pamatyti. Prisipažinsiu – kai kuriuos kūrinius ir aš mačiau tik kompiuterio ekrane. Tačiau net ir taip galima pajusti tam tikras tendencijas, sužinoti, kuo šiandien gyvena ir ką apmąsto jaunieji kūrėjai. Jaunųjų menininkų kūryba man be galo įdomi, nes ji dar „nenušlifuota“, šviežia ir intriguojanti. Įdomu stebėti tolesnę jų meno raidą.

 

Šiemet galėčiau išskirti kelias dominuojančias temas: vaikystė (vaikiškumas, prisiminimai, žaidimai, asmeninės patirtys) ir mistika (mirties tema, ezoterika, įvairios baimės, legendos). Taip pat yra nemažai interaktyvių kūrinių bei eksperimentų su šviesa ir garsu. Visi kūriniai savotiškai įtraukūs – vieni sužavi technikos meistryste, kiti koncepcija ir idėja, treti medžiagiškumu ar formomis, eksponavimo kultūra, o galima žavėtis ir viskuo vienu metu.

 

R. M.: Manau, kiekvienas iš mūsų tarp kūrinių atrasime savo favoritus, kurių trumpi aprašai yra ir prie eksponuojamų darbų, ir interneto svetainėje. Tavo minėtų temų ir jų įgyvendinimo požiūriu „Titaniko“ salėse man labiausiai įsiminė Vilmos Mackevičienės „mirties rūbai“ (MA mados dizainas), Elenos Laurinavičiūtės keraminė garso instaliacija (MA keramika), Emilijos Grigaliūnaitės grafikos projektas (BA grafika), Audriaus Deikaus interaktyvi akustinio triukšmo audiovizualizacija (MA vizualiųjų komunikacijų dizainas). VDA Senuosiuose rūmuose išskirčiau Mato Gaučo (BA keramika), Ivonos Zigmantavičiūtės (BA tapyba), Gotikinėje salėje – Agnės Ragelytės videoinstaliaciją (MA scenografija). VDA Naujuosiuose rūmuose dėmesį atkreipė Gustės Kripaitės (BA skulptūra), Eriko Siliuko (MA skulptūra), Nastassios Pazniak (MA grafika), Jonės Dūdaitės (BA grafika), Doktorantūros skyriuje – Jokūbo Griškos (BA grafika) meniniai projektai. Tavo aptartą temų išklotinę dar papildyčiau kūriniais, nagrinėjančiais nejaukos fenomeną, tai, pavyzdžiui, Indrės Rybakovaitės paveikslų ciklas (MA įvietintas menas), Nido Kaniušo performansas (MA fotografijos ir medijų menas).

 

Baigiamųjų darbų ekspozicijas pagrindiniuose VDA pastatuose papildo parodos kitose galerijose. Galerijoje „Arka“ tarp pristatomų grafinio dizaino, dizaino ir mados projektų mane sudomino Pauliaus Noviko, Urtės Kardelės, Normanto Matonio (BA dizainas), Kotrynos Kvašytės (BA mados dizainas) darbai. Išskirčiau Jono Meko vizualiųjų menų centre eksponuojamą Martynos Plioplytės-Zujienės kūrybą (MA tekstilė).

 

Per savaitę ne viską spėjau apžiūrėti, bet įsiminė skulptūros baigiamųjų darbų paroda netikėtai atsivėrusiame Radvilų rūmų rūsyje. Kas lemia šį įprastų ir naujų ekspozicinių erdvių pasirinkimą? Kokie įspūdžiai iš kituose miestuose – Kaune, Klaipėdoje, Telšiuose – veikiančių VDA baigiamiesiems darbams skirtų parodų?

 

J. G.: Galima sakyti, kad ši paroda – tai labai daug parodų po vienu skėčiu. Kiekvieną jų kuravo VDA katedros, studijų programų vadovai ir studentų baigiamųjų darbų vadovai. Todėl labai daug priklauso ir nuo jų iniciatyvos.

 

Organizatorių iniciatyva šiemet norėjome kuo daugiau kūrinių koncentruoti pagrindiniuose akademijos pastatuose, skatinome studentus paieškoti įdomesnių vietų savo ekspozicijoms pačioje akademijoje, ir to tikrai galima matyti. Tačiau, suprantama, tinkamai parinkta ekspozicijos erdvė yra labai svarbu, todėl studentai ir katedros pačios ieškojo sau tinkamiausių variantų, jeigu nerado ar neišsiteko akademijoje. Vilniuje kūrinių įvairovė bei gausa ir lemia tą platesnį išsibarstymą po įvairias erdves.

 

Kituose miestuose ekspozicijos labiau susikoncentravo vienoje ar keliose vietose. Pavyzdžiui, Klaipėdoje visų absolventų paroda eksponuojama tik Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, Telšiuose – VDA Telšių galerijoje, VDA Telšių fakulteto pastate bei Telšių Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje, Kaune – VDA Kauno fakulteto patalpose, keli studentai šiemet įsikūrė galerijoje „Meno parkas“. Bendras vaizdas tikrai neblogas, nes visuose miestuose yra skirtingų studijų programų.

 

R. M.: Per „Kultūros naktį“ galerijas lankančių ir nuo vieno VDA pastato iki kito klajojančių žmonių minios liudija, kad „VDA baigiamųjų darbų paroda 2024“ yra svarbus traukos taškas ne tik besidominčiųjų institucijos programomis, bet ir dabarties meno sklaidos požiūriu. Manau, kad šis akademijos organizuojamas renginys atliepia gerokai platesnius visuomenės poreikius, – tai puiki galimybė ir pažinti studijų proceso aplinką, ir pabendrauti su jaunaisiais menininkais, ir atrasti šiuolaikinį meninių sumanymų lauką. Apskritai išskirčiau bendrą meno mokyklų siekį atsiverti, tapti matomiems ir žinomiems. Turiu omeny tiek pastaraisiais metais rengiamas viešas Vilniaus Justino Vienožinskio mokyklos diplominių darbų parodas, tiek šiemet Lietuvos nacionaliniame muziejuje veikusią Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyriaus absolventų ekspoziciją. Kaip vertini tokią atsivėrimų tendenciją?

 

J. G.: Tai visų pirma labai svarbūs kūrybinės biografijos etapai – dailės ir menų mokyklos baigimas, vėliau aukštoji, rezidentūros ir panašiai. Kaip esu minėjusi, man labai įdomu sekti, kaip tobulėja ir kur link krypsta vienas ar kitas anksčiau mano pastebėtas kūrėjas. Dalį autorių vėliau ir sutinkame galerijose ar parodose. Tad ši tendencija suteikia puikią galimybę tuos etapus ir tobulėjimo procesą stebėti – iš niekur visa tai neatsiranda.

 

Manau, kad mes kaip kūrėjai gyvename savotiškame burbule ir tokie vieši parodymai yra savotiška pagalba būti pastebėtiems, atrastiems, įvertintiems. Taip lengviau suprasti lankytojo poreikius ir atrasti bei ugdyti santykį su žiūrovu.

 

R. M.: Kitas man ne mažiau svarbus dalykas – galimybė gyvai pabendrauti su jaunaisiais kūrėjais. Mano požiūriu, ir jiems svarbu išsisakyti. Kiek čia svarbus žiūrovų atgalinis ryšys? Kokia tavo asmeninė patirtis?

 

J. G.: Sukurti kūrinį yra viena, o tinkamai jį pristatyti žiūrovui – kita, ir ne mažiau reikalinga. Bendraudamas su žiūrovu akis į akį pamatai, kas jam įdomu, mokaisi aiškiai dėstyti mintis, pristatyti savo koncepciją. Kartais žiūrovą reikia ir įtikinti arba padėti jam suprasti, kaip tą kūrybą perprasti, interpretuoti, kas joje svarbiausia ir ką tu norėjai tuo pasakyti, – taip atsiranda kūrėjo ir žiūrovo dialogas. Kui daugiau diskusijų – tuo geriau. Tai yra galimybė, kuria šios ar bet kurios kitos parodos kontekste reikia naudotis abiem pusėms.

 

R. M.: Šiųmetė „VDA baigiamųjų darbų paroda 2024“ išryškina ir galimas ateities perspektyvas. Manau, gana svarus kuruotų parodų indėlis. Tavo manymu, kokios galimos būsimų VDA baigiamųjų darbų parodų kryptys?

 

J. G.: Tobulumui ribų nėra. Matome, kad yra kur pasitempti, yra ką norėtume pakartoti. Bet kokiu atveju – vertina lankytojai. Mums patiems dar anksti apibendrinti – išklausysime bendruomenės įžvalgas, pasidarysime išvadas, pasimokysime iš savo klaidų, pasidžiaugsime sėkmėmis, ir tikiu, kad ateityje visi procesai bus dar sklandesni, lankytojams tikrai rasime ką pasiūlyti naujo, ilgainiui atrasime tobuliausią variantą, o pati paroda taps gražia ir ilgamete tradicija.

 

Ačiū už pokalbį.

 

Parodos veikia iki birželio 14 d.

 

Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė

 

Audrius Deikus, interaktyvi akustinio triukšmo audiovizualizacijos instaliacija „KAM-24“, VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Audrius Deikus, interaktyvi akustinio triukšmo audiovizualizacijos instaliacija „KAM-24“, VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Vilma Mackevičienė, „Virsmas“, grupinė paroda „Debesys“, VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Vilma Mackevičienė, „Virsmas“, grupinė paroda „Debesys“, VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Emilija Grigaliūnaitė, „Emi(I)sinis rūkas“, VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Emilija Grigaliūnaitė, „Emi(I)sinis rūkas“, VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Indrė Rybakovaitė, iš ciklo „Pokyčio erdvės“, grupinė paroda „Debesys“, VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Indrė Rybakovaitė, iš ciklo „Pokyčio erdvės“, grupinė paroda „Debesys“, VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Matas Gaučas, „Kambarys iš iliuzijų upės“, VDA Senieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Matas Gaučas, „Kambarys iš iliuzijų upės“, VDA Senieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Elena Laurinavičiūtė, „Oro skalpeliai“, VDA Senieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Elena Laurinavičiūtė, „Oro skalpeliai“, VDA Senieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Ivona Zigmantavičiūtė, „Siaubo vaisiai“, VDA Senieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Ivona Zigmantavičiūtė, „Siaubo vaisiai“, VDA Senieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Agnė Ragelytė, „Anapilio link“, VDA Senieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Agnė Ragelytė, „Anapilio link“, VDA Senieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Monika Gedvilaitė, „Senovės lietuvių Deives garbinanti malda – meninė instaliacija“, VDA Įvietinto meno katedra, Senieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Monika Gedvilaitė, „Senovės lietuvių Deives garbinanti malda – meninė instaliacija“, VDA Įvietinto meno katedra, Senieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Oleksandra Ostroverkhova, „Atspindimai ir atsiminimai iš vaikystės“, Įvietinto meno katedra, VDA Senieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Oleksandra Ostroverkhova, „Atspindimai ir atsiminimai iš vaikystės“, Įvietinto meno katedra, VDA Senieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Jonė Dūdaitė, „Pasisveikinimas“, VDA Naujieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Jonė Dūdaitė, „Pasisveikinimas“, VDA Naujieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Erik Siliuk, „Kapinių lankytojų dėmesiui“, VDA Naujieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Erik Siliuk, „Kapinių lankytojų dėmesiui“, VDA Naujieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Unė Jonynaitė, „2C. Efemeriškas naktinis klubas“, VDA Naujieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Unė Jonynaitė, „2C. Efemeriškas naktinis klubas“, VDA Naujieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Gustė Kripaitė, „Šokoladu ir seilėmis aplipusios cukrinės rožės“, VDA Naujieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Gustė Kripaitė, „Šokoladu ir seilėmis aplipusios cukrinės rožės“, VDA Naujieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Gustė Kripaitė, „Šokoladu ir seilėmis aplipusios cukrinės rožės“, fragmentas, VDA Naujieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Gustė Kripaitė, „Šokoladu ir seilėmis aplipusios cukrinės rožės“, fragmentas, VDA Naujieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Nastassia Pazniak, „Žaisti Kvadratą“, VDA Naujieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Nastassia Pazniak, „Žaisti Kvadratą“, VDA Naujieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Martyna Plioplytė-Zujienė, „Virsmai ir jungtys“, Jono Meko vizualiųjų menų centras. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Martyna Plioplytė-Zujienė, „Virsmai ir jungtys“, Jono Meko vizualiųjų menų centras. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Martyna Plioplytė-Zujienė, „Virsmai ir jungtys“, Jono Meko vizualiųjų menų centras. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Martyna Plioplytė-Zujienė, „Virsmai ir jungtys“, Jono Meko vizualiųjų menų centras. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Urtė Kardelė, „Fusion Glow (Sintezės švytėjimas. Naudoti tik anglišką pavadinimą)“, LDS galerija „Arka“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Urtė Kardelė, „Fusion Glow (Sintezės švytėjimas. Naudoti tik anglišką pavadinimą)“, LDS galerija „Arka“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Kotryna Kvašytė, „Vaikystės piešiniuose aptinkamų mados vizualų taikymas mados dizaino kolekcijoje, pasitelkiant eksperimentinius antrinio gaminio perdirbimo metodus“, LDS galerija „Arka“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Kotryna Kvašytė, „Vaikystės piešiniuose aptinkamų mados vizualų taikymas mados dizaino kolekcijoje, pasitelkiant eksperimentinius antrinio gaminio perdirbimo metodus“, LDS galerija „Arka“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Normantas Matonis, konceptualus projektas „Emergency hammer“, LDS galerija „Arka“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Normantas Matonis, konceptualus projektas „Emergency hammer“, LDS galerija „Arka“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Normantas Matonis, konceptualus projektas „Emergency hammer“, LDS galerija „Arka“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Normantas Matonis, konceptualus projektas „Emergency hammer“, LDS galerija „Arka“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Paulius Novikas, „Dizaineris-ūkvedys. „Pasidaryk pats“ dizaino principų panaudojimas ekologinio darželio kontekste“, LDS galerija „Arka“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Paulius Novikas, „Dizaineris-ūkvedys. „Pasidaryk pats“ dizaino principų panaudojimas ekologinio darželio kontekste“, LDS galerija „Arka“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Saulašarė“, galerija „Vartai“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Saulašarė“, galerija „Vartai“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Saulašarė“, galerija „Vartai“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Saulašarė“, galerija „Vartai“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Austėja Azguridytė, „Patalas“, galerija „Atletika“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Austėja Azguridytė, „Patalas“, galerija „Atletika“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.