Protezai, geri norai, hibridai ir lopšinė

Tapytojas Žygimantas Augustinas – gerai žinoma figūra Lietuvos meno padangėje, reguliariai primenanti apie save konceptualiomis parodomis. Gegužės 28 – spalio 20 d. LNDM Vilniaus paveikslų galerijoje vykstanti jo darbų ekspozicija išskirtinė savo apibendrinamuoju užmoju – joje rodoma praktiškai visa kūryba nuo ankstyvesnių iki paskutinių paveikslų ir instaliacijų. Tačiau tradicine retrospektyva šią ekspoziciją vadinti nesinori – į savo kūrybos praeitį ir dabartį autorius žvelgia naujai konstruodamas kūrybos naratyvą (parodos kuratorė Akvilė Anglickaitė).

Smalsus žiūrovas, manau, gali nesunkiai įsivaizduoti Augustino kūrybinius principus – tiek perteikiamus paveiksluose, tiek parodų recenzijose ar gana gausiuose interviu (augustinas.lt). Tai, kad daugiausia autoportretais kalbantis Augustinas juos tapo dėl elementaraus patogumo visada po ranka turėti savo kūną, kai nėra būtinybės derintis prie pozuotojo poreikių, regis, įsisavinta. Tai, kad jo realistinė maniera gerai dera prie istorinių interjerų ir įleidžia šaknis į Vilniaus paveikslų galerijos nedideles, beveik klaustrofobiškas sales ir jų klaidų labirintą – taip pat akivaizdu. Įspūdžio ar minties lūžis įvyksta tuomet, kai bandai jam pritaikyti Alfonso Andriuškevičiaus mesteltą, o Monikos Krikštopaitytės pagal Gintautą Mažeikį pritaikytą ir išplėtotą triksterio etiketę. Mano galva, šioje parodoje triksteris (besijuokiantis, ekstatiškas kūrybinis griovėjas) atsuka kitą, anksčiau gal nepastebėtą, o gal tik dabar išskleistą arba mano tik dabar suvoktą savo būdo pusę.

Bet apie viską nuo pradžių.

Dominuojantys aktai ir portretai nesiekia perteikti psichologinių gelmių. Jie sarkastiški, nes įprasti vaizdiniai būtų per paprasti, neįdomūs (kaip sužinome iš vieno interviu). O ką tuomet reiškia ta sarkastiška kalba? Man pasivaideno, kad autorius knaisiojasi po vyriškos tapatybės kaip protezo užkaborius. Šis vyriškumas isteriškas, dažnai tiesiog idiotiškas ir atgrasus. „Siekdami įrodyti, kad jų vyriškumas tikras ir nepajudinamas, jį įkūnijantys vyrai apeliuoja į smurtą, vyrišką orumą ir garbę. Tačiau svarbiausios emocijos, kuriomis grįstas šis vyriškumas, yra baimė, nerimas ir gėda. Vyrus lydi nesėkmės baimė: bijoma nesugebėti finansiškai išsilaikyti, nerimaujama, kad kiti vyrai ims niekinti tave, o moterys nebežiūrės į tave kaip į geidžiamą objektą; gėdinamasi pažeminimo ir kartu prisiimamas aukos vaidmuo, kuris patogus tada, kai dėl nesėkmių reikia apkaltinti kitus. Toks vyriškumas <...> – tai protezas, kurį vyrams ne itin sėkmingai sekasi nešioti.“ Tai citata iš Artūro Tereškino popkultūrai skirtų išvadų, padarytų remiantis sociologijos teoretikais, ilgai stebėjus TV serialą „Moterys meluoja geriau“ ir kai kuriuos komiškus lietuviškos politikos veikėjus. Šis „idiotiškas femifobiškas protesto vyriškumas sietinas su narcisizmu, kylančiu iš bejėgiškumo ir nesaugumo. Jausdamiesi bejėgiai ir begaliai, vyrai užsibarikaduoja „įtampos kupinu, keistu fasadu“, kuriame nemažai tuščio pasirodymo, savigriovos ir agresijos prieš kitus <...>. O bejėgiškumą gali kelti ne tik turima ribota galia, žemesnė socialinė padėtis ar menkai visuomenėje vertinama profesija, bet ir siekimas būti herojumi ir kartu auka. <...> Jei vyriškumas pasiduoda įvairių socialinių jėgų ir procesų įtakai, ar tai nėra įrodymas, kad jis gana kaitus, netvarus – savotiškas protezas, kurį užsidedame kasdien siekdami būti vyrais iš kraujo ir seilių, mėsos ir odos, raumenų ir sausgyslių? Matuojuosi vyriškumą kaip protezą, užsivelku jį kaip ką tik nusipirktus „Calvin Klein“ apatinius – štai ir aš, mylėkite mane ir gerbkite! Tačiau tik nuo gebėjimo dėvėti šį protezą ir išmoningai juo naudotis priklauso tiek kitų pagarba, tiek meilė.“

Man regis, būtent šį isterišką vyriškumą kaip protezą reflektuoja Augustinas daugelyje savo paties ir kitų vyrų atvaizdų. Hipertrofuotos veido išraiškos, tipiškos savimyliškos pozos, atgrasus didžiavimasis savo viršenybe, stereotipinė kostiumuota išorė arba nedailus, tačiau akcentuotinas nuogumas – daugelis paveikslų pulsuoja liguistu personažo narcisizmu. Bet jeigu visa paroda būtų tik apie tai – žiūrovui būtų pateiktas tik vienas planas. Tačiau būna ir kitas – jautrusis, arba emocinis, vyriškumas, kuris muilo operose dažniausiai lieka paraštinis, o ekspozicijoje yra gana stipriai paplėtotas. Todėl parodoje stebime ne vieną, o daugiau planų – mizanscenų grandinėlė per aštuonias Vilniaus paveikslų galerijos sales įpareigoja.

Kaip ir Vidas Poškus, anksčiau priešinausi Augustino vaizdinijai, įžvelgdama jo paveiksluose vien nuogas manipuliacijas. Dabar dėl tos nematytos pusės išaiškėjimo šią kūrybą priimu. Ne tik pamačiau autorių gyvai, be mimikų ir šaržo, bet ir atsivėrė jo herojaus ketinimų geranoriškumas. Jis, tarkim, siekia ištaisyti istorines netektis ir koreguoja senovės asmenybių nenusisekusias, nelaimingas istorijas: tapo Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto galimo palikuonio portretą, taip ištaisydamas istorinę skriaudą, kad Žygimantas Augustas nesusilaukė sūnaus ir nebepratęsė Jogailaičių dinastijos. Reaguoja į dabar vykstančio karo siaubą: vienoje pirmųjų salių fiksuoja iki beprotybės atvirai dramatišką Ukrainos karo pradžiai skirtą paveikslą. Pasirodo kaip žemiškas gyventojas, o ne „kūrėjas iš Dievo“ ir sumeistrauja „Vėsinantį radiją“, kuris harmonizuoja agresyvų kiekvieno patiriamą informacinį srautą į raminančią radijo instaliaciją. Galiausiai paliudija turėjęs tą patį kaip ir tu vaikystės ritualą – televizinę lopšinę. Pasirodo, Augustino herojus vyras gali būti jautrus ir subtilus kūrėjas, ne tik intrigų meistras. Taip įkūnija „jautriojo vyriškumo“ tipą, kuris yra rūpestingas, iškalbus ir užjaučiantis. Menininkas visas priemones pasitelkia, kaip pats sako, „kiek įmanoma geresniam ir tobulesniam pasauliui kurti“.

Priešingai, nei būtų galima tikėtis iš pašaipūno, kūno jis nefragmentuoja ir išsilaiko klasikinėse formose. Įprastoje Augustino tapyboje įvairuoja mimikos ir ironijos fazės, bet ne forma. Išimtį sudaro „karo salė“, kurioje tarsi skyla buvęs pasaulio visumos įsivaizdavimas, atsiranda kūno fragmentai, nutrūksta tradicinės jungtys, pažeidžiamas integralumas ir priimtinos vertybės, austos per ankstesnius šių tradicinių žanrų šimtmečius. 

Menininkas akademinių pastatymų studijas linkęs surežisuoti ir pakrikštyti konkrečių žmonių arba bibliniais vardais. Čia skirtis tarp požiūrio į vyrus ar moteris neegzistuoja, arba tiksliau tariant, moteris išlaiko visišką neutralumą ir beveidiškumą. Ryškesnės mintys apie lyčių santykius atsiranda vėliau, sulig priešpaskutine sale, kurioje moteris vis dar beveidė. Lieka neaišku, ar tai citatos iš kinematografinių vaizdinių (konkrečių graikų kino režisieriaus Yorgoso Lanthimoso scenarijaus fragmentų), ar nesąmoningas sutapimas. O gal tiesiog visad kūrybingiau mąstant apie vyrą ir moterį atsiranda hibridų kalba. Visa tai liudija autoriaus kompromisus, kai turinys velkasi formai iš paskos.

Šioje vietoje galbūt kas nors pasakytų, kad nereikia nieko priimti pernelyg rimtai, nes Dėdės Miego dainelė monotoniškai kartojasi lyg užstrigusi ir neturi melodijos tęsinio bei saldžių sapnų. Bet ji aidi per tylias galerijos sales kaip seniai pamirštas pažadas. 

Paroda veikia iki spalio 20 d.

Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4, Vilnius)