Naujakuriai

Kad ir kur atsidurtume, kad ir kiek klajotume, norisi šviesos, jaukumo ir jausmo, jog vieta, kurioje esame, bent kiek atspindės, kad ji kuriasi kartu su mumis, kad esame jos dalis. Namus, liekančius tik atsiminimuose, prisimename iš kokių nors mažų, kartais ir nelabai svarbių detalių, daiktų ar menkniekių, kuriuos vis nešiojamės ir perkeliame keliaudami iš vienos vietos į kitą – bandydami įtikinti save, kad ten, kur esame apsistoję tam tikram laikui, yra mūsų vieta, mūsų namai. Dažnai ne tik pačios vietos, bet tie sunešti ir su mumis vis keliaujantys daiktai ir tampa namais, jų atributu, simboliu – kraustantis ir vis tampant naujakuriais, jie klaidžioja kartu su mumis.

Keliauju į „Medūzą“, kurioje vyksta keturių menininkių Emmos Bang, Karolinos Janulevičiūtės, Monikos Janulevičiūtės ir Ulijonos Odišarijos grupinė paroda „Keteros“. Ten taip pat bėgioja nematomi, besislepiantys naujakuriai, vis bandantys įsikurti, prisiminti ir atkartoti ar iš naujo perkurti savus namus.

Ši paroda neprimena įprastos grupinės parodos. Čia neeksponuojami atskiri menininkių darbai, nepakabintos etiketės su darbų pavadinimais ir autorystės liudijimais. Keturių menininkių kūrybiniai impulsai gyvuoja kaip vienas, daugiasluoksnis ir su aplinka susipinantis kūrinys, instaliacija, paverčianti galeriją erdve klajonėms, kelionėms ir trumpesniems ar ilgesniems apsistojimams.

Visos parodos pamatais (kurie, nors ir uždengiami, niekada nepaslepiami) tampa metalinės konstrukcijos, savo forma primenančios pradedamus statyti, bet sumažintus daugiaaukščius namus, jų pastolius, gal net ateityje saulės spindulius gaudysiančius žemaūgius dangoraižius (už metalines konstrukcijas parodos lankstinuke dėkojama Dominykui Dauniui ir Jurgiui Paškevičiui). Galbūt tai statinių projektų nepavykusių modelių liekanos, o gal su antgamtinių jėgų pagalba sumažintos konstrukcijos, perkeltos iš tikros statybvietės. Nei blizgančių dangoraižių, nei daugiaaukščių gyvenamųjų namų, pilnų tuščių butų ir bevardžių kambarių, čia nelieka. Šaltas ir tamsus metalas, apkamšytas rusvų ir šviesiai rudų atspalvių audeklais ar kitomis tekstilinėmis medžiagomis, yra sušildomas ir taip paslepia savo šaltį. Planuojamus blizgančio gyvenimo modelius atsiima iš kitur išvyti, išguiti ar senų namų neberandantys naujakuriai – iš savo urvelių atsineštais ar pakeliui rastais daiktais ir medžiagomis bando dar stipriau, ne tik glėbiu (rankomis, o gal letenomis), apkabinti ir apkamšyti šaltas sienas, net dantimis išgraužti savitu dantiraščiu kuriamus gyvenimo ornamentus.

Popierines sienas čia keičia kietesnis kartonas ar močiučių šventinių vaišių stalus primenantys vaflių lakštai, plonas faneros plokštes – dantimis išdrožinėtos medžio skulptūrėlės. Šie naujakuriai namus stato neprisidėdami prie nesibaigiančios pirkimo-pardavimo tėkmės, ieškodami, rinkdami ir mainydamiesi medžiagomis. Toks procesas ne pats greičiausias, bet jiems ir nereikia skubėti – bent kol kas, kol dar vasara, kol dar šilta, kol dar niekas nesurado ir nepasisavino jų naujų namų, neįsidrąsino išvyti lauk... Lėtas procesas skatina iškart nepamatomą, organišką kaitą, su kuria ne taip sunku susigyventi, – sulėtintas gyvenimas neprimena patirtų negandų.

Stebėdama mažų ir sunkiai pastebimų naujakurių, išguitų iš urvelių, virtuvių ar laiptinių kampelių, rūsių ar miškų, suneštus, surastus daiktus, sudėtus į vieną vietą, pernaudotus iš naujo, jaučiu, jog vilioja ir mane kartu su jais ieškoti, landžioti, nebūtinai materialių daiktų (o gal ir jų), bet naujų žiūros taškų, kad pamatyčiau naujus kampelius, kuriuose kiekvienas linkis ar įbrėžimas gali atverti naują, dar nepažintą klodą.

Paroda veikia iki birželio 29 d.

Lietuvos dailininkų sąjungos meno erdvė „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius)