7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pamestas kavos pakelis ir nenoras keisti

„Zabolis Art Prize 2024“ finalininkų paroda VDA parodų salėse „Titanikas“

Eglė Kazazajevaitė
Nr. 22 (1514), 2024-05-31
Dailė
Benas Matijošaitis, „Vertigo“. 2023 m. A. N. nuotr.
Benas Matijošaitis, „Vertigo“. 2023 m. A. N. nuotr.

Ar tikrai viskas keičiasi? Kartais to nepastebėdami ar nenorėdami, turime pasikeisti arba pakeisti savo aplinką ar gyvenimo detales. Vienas žmogus gali turėti įtakos pokyčiams. „Net ir mažiausias žmogus gali pakeisti ateities eigą“, – Galadrielė iš filmo „Žiedų valdovas: Žiedo brolija“. Esame priversti nuolat keistis. Negalime išlikti tokie patys. Gal tai mūsų prigimtis – nuolatinė evoliucija. Gyvenimo pokyčių neišvengsi. Bet ar kas nors gali mėgti pokyčius? Tikrai ne aš. Nemėgstu, kai mano mėgstamiausios parduotuvės išdėstymas pakeičiamas. Ir aš skųsiuosi visiems, kam tik galiu, nes neberandu savo mėgstamiausio šokolado ar kavos. O jie man reikalingi, kad galėčiau pavalgydinti savyje glūdintį labai plepų velniuką, kuris už mane rašo tekstus ir akademinius darbus. Jam irgi reikia energijos. Bet gal yra pokyčių, kurie padaro mūsų gyvenimą prasmingą ir įdomų?

Viskas keičiasi? Tokią temą šiemet pasirinko „Zabolis Art Prize“ organizatoriai. Konkurse dalyvavo 65 jauni ir gabūs menininkai. Komisija išrinko 24, jų manymu, geriausius tapybos darbus, kurie eksponuojami VDA galerijos „Titanikas“ antrame aukšte. Ne tik išrinkti trys laureatai, bet ir paskirti „specialieji“ prizai: Specialusis komisijos prizas, „Contour Art Gallery“ ir „Dūmų fabriko“ prizas, Prizas už originalumą konceptualiai įvardinant tapybos grožį ir dar keletas kitų. Į šią parodą atėjau pasikausčiusi informacija. Naktį prieš tai susipažinau su vertinimo kriterijais, pasidomėjau visais 65 menininkais ir susipažinau su atrinktų dalyvių darbais bei jų pelnytais prizais. Ir dabar save paverčiau šios parodos komisijos nare (netgi pirmininke).

Mano akį jau socialiniuose tinkluose ir „Zabolis Art Prize“ svetainėje užkabino Kristijono Gurčino paveikslas „Arbatinė amžinai“. Šis darbas užėmė antrą vietą. Nesakysiu, ar pritariu komisijos sprendimui, ar ne, šiuo metu man tai nėra svarbu. Paveikslas tikrai turi kažkokią dalelę, kuri tave emociškai užkabina ir nepaleidžia. Ar tai yra lyg išblukusios nuotraukos vaizdas, nes panašią nuotrauką atrastum prosenelių archyve? Ar tai, kad atrodo, jog ši nuotrauka nebuvo kažkam svarbi, dėl palikto puoduko žymės? Ar tai, kad ši nuotrauka kviečia tapti jos dalimi ir atsigerti arbatos arbatinėje? Netgi pasirinktos spalvos primena ne tik senąją fotografiją, bet ir saldžios arbatos kvapą su medaus natomis. Jeigu galėčiau keliauti atgal laiku kaip Toshikazu Kawaguchi knygoje „Prieš atšąlant kavai“ ir galėčiau vieną kartą pasikalbėti su savo proseneliais, tikrai rizikuočiau. (Čia nėra tikslus knygos atpasakojimas, tik patogiai išimta viena maža istorijos detalė.)

Dalyvių sąraše buvo keli menininkai, su kurių kūryba esu susipažinusi anksčiau, bet gaila, kad jie neatrinkti. Tikėjausi juos pamatyti „Zabolis Art Prize“ svetainėje, tačiau ten yra tik dalyvių sąrašas su pateiktų konkursui darbų pavadinimais. Šis sprendimas nerodyti kitų menininkų kūrinių mane kiek nuvylė. „Zabolis Art Prize“ vienas iš tikslų – supažindinti visuomenę su jaunosios kartos kūrėjais ir jų darbais. Tai kodėl neduoti platformos ir kitiems menininkams, kurie irgi siekė pakliūti į vieną iš 20 vietų parodoje? Žiūrovas gal taip pat susipažintų su naujais menininkais ir netgi atrastų naują mėgstamą. Šiuo klausimu esu kiek šališka, nes tikėjausi, kad kai kurie menininkai tikrai paklius. Viena jų – Eglė Širvinskaitė, seku jos kūrybą nuo seno, mačiau, kaip ji keitėsi. Jos darbą pamatyti bent jau „Zabolis Art Prize“ svetainėje būtų buvę labai malonu.

Nostalgiją sukėlė vienas kūrinys – Deimantės Petkevičiūtės „Chamutas“. Tai man priminė namus, tiksliau, garaže stovintį netvarkomą tėčio stalą, kuris beveik visada atrodo taip pat. Ant jo gali rasti visko, ko tik gali prireikti ar ko panorėsi. Ten rasi gal penkis skirtingus plaktukus, nes kai dingsta vienas, į jo vietą reikia naujo. Ten pat bus ir keičiamų atsuktuvų galvučių rinkiniai – kad jų būtų kiekvienoje tėvų mašinoje, jei prireiktų, kai mašina suges vidury kelio. Ten bus ir neaiškių dalykų, kurie tarsi neturi jokios paskirties. Su mama esame bandžiusios sutvarkyti, sukurti sistemą, kad viskas būtų matoma ir turėtų savo vietą. Bet tėčiui ši tvarka nepatiko, jis mėgsta savo „tvarką“ ir greitai grąžino visus daiktus į senąsias „vietas“. Petkevičiūtės „Chamutas“ man ir primena tą garažo stalo „tvarką“. Jei jūs, kaip ir aš, esate neišsilavinę statybų ar lauko darbų srityse, tai nežinote, ką reiškia chamutas, ir jei manote, kad tai kažkaip susiję su metalo laužu, tai tikrai klystate. Pasirodo, chamutas – tai sąvarža, dažniausiai naudojama žarnoms užspausti, užveržiama veržliarakčiu ar atsuktuvu. Na, ir tokių galima rasti ant mano tėčio garažo stalo.

Keletas paveikslų mane išmušė iš vėžių. Pirmą kartą pamačiusi internete, nesupratau, kaip jie susiję su konkurso tema. Tikėjausi išsiaiškinti atvykusi į parodą, pamačiusi kūrinius iš arčiau ir perskaičiusi tekstus, kurie man paaiškintų kūrinių idėją. Bet parodoje neradau jokių tekstų. Kodėl jų nėra? Kokia čia paroda be menininkų tekstų? Atsidariau konkurso kriterijus, ir ten parašyta, kad prie kūrinių metrikos turi būti pateikiamas kūrinio aprašas, ne daugiau nei 200 žodžių. Tai man įrodo, kad kažkur už kokių nors užrakintų durų egzistuoja kūrinių aprašai, bet mums nesuteikta privilegija juos perskaityti. Tikrai keistas sprendimas. Tada aš prikursiu būtų ir nebūtų dalykų. Ne tik interpretuosiu kūrinius, bet ir sukursiu jų reikšmę.

 

Vertigo. Vertigo. Vertigo. Benas Matijošaitis ir jo darbas „Vertigo“ išsiskiria iš visos parodos. Parodoje yra darbų, kurie žaidžia su formos judesiais ir spalva, kaip Karolinos Galinauskaitės „Tyvuliuoja“ ar Šarūno Baltrukonio „Lurkless“, bet tai nėra tas pats. Matijošaičio darbą galiu išardyti ir vėl sudėti kaip dėlionę, atrasti vaizdams tinkamas vietas, jos kaip išsibarsčiusios dalys, kurios tik laukia galimybės grįžti. Vaizdas taip pat tarsi liepia svaigti galvai ar primena tokius momentus. Už pavadinimo „Vertigo“ slepiasi kelios reikšmės, čia jums teks pasirinkti, kas taikliau. Greičiausiai šį paveikslą apibūdintų ligos „vertigo“ reikšmė. Vertigo, arba, paprasčiau sakant, galvos svaigimas, kai atrodo, kad judi, sukiesi ar skrieji nejudėdamas. Toks jausmas, kad esi karuselėje. Turbūt mano mėgstamiausia sąsaja – Alfredo Hitchcocko 1958 m. filmas „Vertigo“. Šis filmas įdomus spiralės struktūra, ne tik per vaizdinius, kuriuos iškoduojame greitai, bet ir per scenarijų, muziką. Spiralė čia – obsesijos įsikūnijimas. Grįžimas vis prie tos pačios kamuojančios minties, idėjos, kuri niekur nepradingsta ir kuri gramzdina mus vis giliau. Nors filmas tyrinėja obsesiją, šalia to gvildenama ir mirties bei prisikėlimo tema, čia praeitis persekioja ateitį. Ar gali kas nors pasikeisti, jei mus vis persekioja kraupūs įvykiai ir traumos? Gal kaip tik artimesnė vertigo sąsaja su sraigėmis? Pasirodo, vertigo taip pat yra ir sraigių gentis. Gal ir įžvelgčiau sraigių įtaką, jų gleivių paliktus takelius ir formas paveiksle.

Vaikščiodama po parodą kelis kartus girdėjau lankytojus klausiant apie konkurso laureatus ir specialiųjų prizų laimėtojus. Kadangi pati buvau susipažinusi su rezultatais, nekreipiau dėmesio, kad nėra jokių ženklų, nurodančių šią informaciją. Man keista, kad ji nepateikta nei parodos plakatuose, nei šalia eksponuojamų darbų. Ar tai padaryta tyčia, ar tiesiog kažkas užmiršo pasirūpinti šiuo svarbiu aspektu? (Kiek vėliau informacija apie laimėjimus atsirado – red. past.)

Vasarės Kuprevičiūtės paveikslas man sukėlė déjà vu. Atrodo, kad jį jau esu mačiusi tolimame sapne. Pirmą kartą jį pastebėjau praėjusių metų „Zabolis Art Prize“ parodoje. Nepaisant panašumo į ankstesnį, šį kartą paveikslas atrodo lyg būtų patekęs į laiką ir pasenęs – beveik visų skustukų galvutės nukrito, o rūdijimo dėmės jį dengia. Tai įdomus kitimas, ir šį kartą jis vadinasi „Sabi“.

Šmaikštaus pavadinimo prizas keliauja Liucijai Pačkauskaitei už jos darbą „Kalvelė, kur gyvena Norfos apsauginė“. Nors šio kūrinio nesuprantu, pavadinimas tiesiog puikus. Jis priverčia nusišypsoti. Ir kelia smalsulį sužinoti daugiau apie tą „Norfą“ ir ką ji slepia. Ar toje „Norfoje“, kur dirba apsauginė, kas nors pakeitė parduotuvės prekių išdėstymą?

Parodoje kiekvienas menininkas bando savaip atskleisti keitimosi temą. Kiekvienas iš mūsų ją suprantame kitaip. Gal tarp komisijos išrinktų kūrinių nerasite jūsų variantą išreiškiančio darbo, tačiau prisiminkite, kad menininkų yra daug daugiau ir turbūt vieno iš jų kūrinys tiks. O aš patariu žiūrovui tapti konkurso komisijos nariu ir išsirinkus geriausią menininką jį apdovanoti. Kaip filme „Vertigo“ vis grįžtama prie to paties, taip ir aš. Nepatinka man parduotuvės pertvarka, bet einu toliau klaidžioti po jos labirintus, kol atrasiu „Dallmayr“ kavos – girdėjau, vėl akcija.

 

Parodos kuratorės Aistė M. Grajauskaitė ir Vita Opolskytė

Paroda veikia iki gegužės 29 d.

VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

 

Benas Matijošaitis, „Vertigo“. 2023 m. A. N. nuotr.
Benas Matijošaitis, „Vertigo“. 2023 m. A. N. nuotr.
Andrėja Maiburovaitė, „Noriu atgimti nauju švariu žmogumi naujame švariame pasaulyje“. 2024 m. „Contour Art Gallery“ ir „Dūmų fabriko“ prizas. A. N. nuotr.
Andrėja Maiburovaitė, „Noriu atgimti nauju švariu žmogumi naujame švariame pasaulyje“. 2024 m. „Contour Art Gallery“ ir „Dūmų fabriko“ prizas. A. N. nuotr.
Deimantė Petkevičiūtė, „Chamutas“. 2023–2024 m. A. N. nuotr.
Deimantė Petkevičiūtė, „Chamutas“. 2023–2024 m. A. N. nuotr.
Gabija Pernavaitė, „Keistas akimirkos sraigtas, sūkuryje gyvenanti detalė žvilgsniu susibūrimas ilgas, bet menamas jau laikas“. 2024 m. A. N. nuotr.
Gabija Pernavaitė, „Keistas akimirkos sraigtas, sūkuryje gyvenanti detalė žvilgsniu susibūrimas ilgas, bet menamas jau laikas“. 2024 m. A. N. nuotr.
Gintarė Konderauskaitė, „Mirti, keltis, valgyti tortą, kaitintis saulėje“. 2024 m. Prizas už drąsą. A. N. nuotr.
Gintarė Konderauskaitė, „Mirti, keltis, valgyti tortą, kaitintis saulėje“. 2024 m. Prizas už drąsą. A. N. nuotr.
Indrė Rybakovaitė, „Šiauriniai Liepojos fortai“. 2024 m. I vieta. A. N. nuotr.
Indrė Rybakovaitė, „Šiauriniai Liepojos fortai“. 2024 m. I vieta. A. N. nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Arbatinė amžinai“. 2023 m. II prizinė vieta. A. N. nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Arbatinė amžinai“. 2023 m. II prizinė vieta. A. N. nuotr.
Liucija Pačkauskaitė, „Kalvelė, kur gyvena Norfos apsauginė“. 2024 m. Prizas už originalumą konceptualiai įvardinant tapybos grožį. A. N. nuotr.
Liucija Pačkauskaitė, „Kalvelė, kur gyvena Norfos apsauginė“. 2024 m. Prizas už originalumą konceptualiai įvardinant tapybos grožį. A. N. nuotr.
Mantas Platūkis, „Tyla“. 2024 m. „Facebook“ publikos simpatijos prizas. A. N. nuotr.
Mantas Platūkis, „Tyla“. 2024 m. „Facebook“ publikos simpatijos prizas. A. N. nuotr.
Šarūnas Baltrukonis, „Lurkless“. 2024 m. A. N. nuotr.
Šarūnas Baltrukonis, „Lurkless“. 2024 m. A. N. nuotr.
Vasarė Kuprevičiūtė, „Sabi“. 2023–2024–...(kuriamas). III prizinė vieta. A. N. nuotr.
Vasarė Kuprevičiūtė, „Sabi“. 2023–2024–...(kuriamas). III prizinė vieta. A. N. nuotr.
Viktorija Kemeklė, „I Am Not a Robot“. 2024 m. Specialusis komisijos prizas. A. N. nuotr.
Viktorija Kemeklė, „I Am Not a Robot“. 2024 m. Specialusis komisijos prizas. A. N. nuotr.
Viltė Kirlytė, „Never All at Once“. 2024 m. Specialusis „Zabolis Partners“ bendruomenės prizas. A. N. nuotr.
Viltė Kirlytė, „Never All at Once“. 2024 m. Specialusis „Zabolis Partners“ bendruomenės prizas. A. N. nuotr.