(Ne)akademinis žvilgsnis

Didžiajame Lietuvos dailės istorijos pasakojime iki šiol buvo geriausiai žinomas vienas vilniečio tapytojo Boleslovo Rusecko (Bolesław Rusiecki, 1824–1913) kūrinys – autoportretas: šiek tiek į šoną pasukta galva, prie krūtinės priglausta elegantiška ranka, juodi plaukai su keliomis neklusniomis sruogomis, įdėmus tamsių akių žvilgsnis. Gegužės 7 d. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „(Ne)akademikas. Boleslovas Ruseckas“ atskleidžia daug iki šiol menkai žinotų detalių apie šį dailininką, ilgą laiką buvusį savo tėvo, garsiųjų „Pjovėjos“, „Lietuvaitės su verbomis“ ir kitų paveikslų autoriaus, Kanuto Rusecko (Kanuty Rusiecki, 1800–1860), šešėlyje.

Parodos kuratorės Aistė Bimbirytė, Gabija Kasparavičiutė-Kaminskienė, Dalia Tarandaitė ir Joana Vitkutė iš naujo peržiūrėjo ne tik Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus saugyklas – Boleslovo Rusecko kūrinių, jo biografiją ir veiklą atskleidžiančių dokumentų surado Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos valstybės istorijos archyve, dr. Jauniaus Gumbio kolekcijoje, Krokuvos ir Varšuvos nacionaliniuose muziejuose. 

Kanutas Ruseckas – labai svarbi asmenybė sūnaus gyvenime: tėvas, mokytojas, patarėjas. Jų ryšį atskleidžia laiškų citatos, kur ryškėja jautrus jaunojo Rusecko santykis su savo šeima, kurios atvaizdai rikiuojasi vienas greta kito pirmoje ekspozicijos salėje. Matytus ir nematytus tėvų bei paties Boleslovo portretus papildo nedidelis paspalvintas dagerotipas, darytas 1850-aisiais Sankt Peterburge, Josepho Weningerio studijoje, – brolių Boleslovo ir Tado (1828–1863) atvaizdas, ne meninėmis, bet tuo metu pažangiausiomis technologinėmis vaizdo atkūrimo priemonėmis užfiksavęs jų artimą ryšį.

Pasakojimas apie Boleslovą Rusecką suskirstytas į aštuonias dalis, jos chronologiškai ir konceptualiai perteikia jo gyvenimo kelią: šeima, studijos, kelionės, kūryba, kasdienybės fragmentai, dailės kolekcija. Iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus saugyklų dauguma kūrinių iškelti pirmą kartą. Negalėtum pasakyti, kad jie nustebintų netikėtais siužetais, plastine kalba, meniniu išradingumu, – jį ribojo akademistinės konvencijos, numalšinus 1831 metų sukilimą ir uždarius Vilniaus universitete veikusią Piešimo ir tapybos katedrą gerokai nusilpusi Vilniaus meninė aplinka. Tačiau stebina dailininko smulkiosios kūrybos gausa ir įvairovė, papildyta ir jo eskizų albumėlių atvartais ar dokumentų bei kūrinių, kurie dėl įvairių aplinkybių negalėjo būti eksponuojami parodoje, faksimilėmis (tarp tokių – vaikiška būsimo dailininko ranka nupieštas arklio siluetas).

Šiuos smulkius darbelius norisi apžiūrinėti ramiai ir ilgai – ir jie už dėmesį atsilygina detalėmis, dailininko įžvelgtomis tikroviškuose peizažuose ar pasitelkus fantaziją sukurtose kompozicijose, kurių daugelis taip ir liko neįgyvendintos, tačiau, nepaisant to, sudomina ieškojimais ir mažais atradimais. Įdomu, kad viename albumėlyje užfiksuotas garsiojo sukilėlio Tado Kosciuškos (Tadeusz Kościuszko, 1746–1817) namas, kurį 1847-aisiais nutapė ir Boleslovo Rusecko amžininkas Albertas Vaitiekus Žametas (Albert Żamett, 1821–1876); šis paveikslas saugomas Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. 

Tėvo kūrinių ir jų fragmentų kopijos, drauge aplankytų vietų piešiniai – ir studijos Sankt Peterburgo dailės akademijoje, mokytojų, stipriai susijusių su italų kultūra, Karlo Briulovo (1799–1852) ir Fiodoro (tikr. Fidelio) Bruni (1799–1875) portretai, atspindintys akademinio, pavyzdžiais ir autoritetais pagrįsto meninio išsilavinimo siekiamybę.

Svarbi tokio išsilavinimo dalis XIX a. – kelionė į Italiją. Romoje gimęs dailininkas, netrukus su tėvais grįžęs į Vilnių, šią galimybę gavo. Kelionę į Italiją pristatančioje salėje vėl negali tiesiog praeiti pro vitrinas su atverstais albumėliais, kurių lapuose – sutikti žmonės, pamatyti vaizdai. Tokių itališkos kelionės fragmentų yra ir pirmose salėse – įdomus Boleslovo Rusecko krikštatėvio, tragiškai Italijoje žuvusio dailininko Juliaus Miševskio (tarp 1790 ir 1799–1826) epitafijos, kuri iki šiol išlikusi Romos Šv. Sergijaus ir Bako bažnyčioje, piešinys. Vertingas ikonografinis dokumentas – viename iš albumėlių užfiksuotas XIX a. Johannas Friedrichas Overbeckas (1789–1869), įtakingas to meto menininkas, vienas iš Šv. Izidoriaus vienuolyne šalia Romos kūrusios Nazarėnų brolijos ideologų.

Erdviausioje salėje – portretų rinkinys. Iškart maga arčiau prieiti prie kruopščiai akvarele nutapyto merginos portreto: jos drabužis, galvos papuošalas su smeigtuku, dideli puošnūs auskarai, ištapyta vėduoklė, žiedais apmaustytos rankos gali būti puikus XIX a. vidurio kostiumo ir aksesuarų istorijos šaltinis, ką jau kalbėti apie ornamentišką, melodingą siluetą, primenantį grakščiąsias prancūzo Jeano Auguste’o Dominiqueʼo Ingresʼo (1780–1867) pieštas ir tapytas moteris. Dėmesį patraukia jaunos aristokratės (Jauniaus Gumblio kolekcija) ir seno vyro (LNDM) atvaizdų etiudai – nebaigti, bet tuo ir žavūs, atskleidžiantys laisvus dailininko potėpius, spalvos kultūrą. Eksponuojami vienas virš kito, jie primena šiuo laikotarpiu dažnus tapybinius svarstymus apie skirtingus žmogaus amžiaus tarpsnius: gaivų jaunystės grožį ir neišvengiamai ateinantį apmąstymų prisodrintą gyvenimo saulėlydį.

Priešingoje sienoje – didžiausias Boleslovo Rusecko paveikslas, sukurtas religine tematika Romoje, „Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimas“ (1860). Šalia akademiškai tiksliai nutapyto kūrinio – eskizai, bylojantys apie ilgą ieškojimų ir pasiruošimų kūrybai kelią, atskirų detalių piešiniai, geriausių siluetų bei pozų paieška. Galutiniame variante pelnytai svarbiausią vietą užima dangun kylanti, dviejų arkangelų prilaikoma Mergelė Marija, tačiau po kurio laiko, apžiūrėjus tvirtas piešinio linijas, žvilgsnis slysta žemyn, į pačią paveikslo apačią, kur toli toli ant žemės likę šį stebuklingą įvykį liudijantys miniatiūriniai apaštalai.

Už šios įspūdingos vaizdinių galerijos – dar dvi svarbios Rusecko temos. Kūrybos temai atstovauja iki mūsų dienų neišlikusios kompozicijos „Neries susijungimas su Nemunu“ kompoziciniai variantai, didingas Nemuno galvos piešinys. Gyvenimo – serija piešinių, kuriuose užfiksuota Boleslovo Rusecko mylimoji, įkvėpėja ir žmona Stefanija Karpavičiūtė (1829–1866). Įdomu stebėti, kaip iš kairės į dešinę eksponuojamuose piešinukuose kukli mergaitė, pavaizduota su motina ir seserimi, virsta gražia mergina su vestuvine suknele ir nuometu (eksponuojami du šio portreto variantai). Šioje ekspozicijoje – ir Rusecko kūrybos mįslė: tamsiaplaukė moteris juodais gedulo drabužiais, kurios atvaizdas tradiciškai įvardijamas kaip žmonos portretas, tačiau veido bruožai visiškai kitokie nei šviesiaplaukės Stefanijos Karpavičiūtės. Ekspoziciją užbaigia liūdnas piešinys, kuriame Boleslovas Ruseckas pavaizdavo savo žmoną mirties patale, su virš suglebusio kūno plevenančiais angelais, lyg kviečiančiais nuo kūno atsiskiriančią sielą. Minorinė dailininko gyvenimo tema: netekęs žmonos, mirusios trisdešimt septynerių, likusius beveik penkis savo gyvenimo dešimtmečius jis nugyveno vienas. Tiksliau, su savo kūryba, šeimos kolekcijoje sukauptais kūriniais. Neužsisklendė savyje: tapė, bendravo su daugeliu vilniečių, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime.

Apie tai – likusios parodos salės su ant stalų išdėliotais dokumentais, sąskaitomis, vizitinėmis kortelėmis ir kitomis smulkiomis kruopščiai saugotomis popieriaus skiautelėmis, kurios šiandien leidžia net pajusti to meto gyvenimo skonį, lyg ragaujant šviežių vyšnių sriubą (receptas lenkų kalba) ar žydiškai paruoštus traškius artišokus (receptas italų kalba; šis patiekalas iki šiol mėgstamas romiečių).

Parodos architektūra rūpinosi MOA, jos įvaizdį sukūrė dizainerė Elena Kanarskaitė. Kaip jau tapo įprasta šiuolaikinėse istorinių laikotarpių dailei skirtose parodose, ekspozicija pritemdyta, kūrinius iš prieblandos išryškina išskaidytos šviesos pluoštai, rengiant parodą panaudota scenografijos ir butaforijos priemonių – sunkiomis klostėmis krintančių audeklų, kurie priešpaskutinėje salėje drapiruoti ant baldų ir padeda sukurti „akademišką“, „salioninę“ atmosferą. Kaip ir grakštus Boleslovo Rusecko gyvenamąjį laikotarpį menantis molbertas, teptukai (jų rinkinys sakytų, kad dailininkas daugiausia gruntavo drobę plačiais teptukais, mažesnius naudodamas gerokai rečiau), greta išdėlioti gipsiniai akademinį piešimą ugdę klasikinių skulptūrų fragmentai.

Priešpaskutinėje salėje – Ruseckų kolekcijos, kuri, perduota Vilniaus mokslo bičiulių draugijai, sudaro reikšmingą Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinio dalį, ekspozicija. Lietuvos dailės patriarcho Pranciškaus Smuglevičiaus (Franciszek Smuglewicz, 1745–1807) kūriniai, pristatomi šioje erdvėje, pasitarnavo kaip puiki iliustracija tarptautinei mokslinei konferencijai „Pranciškus Smuglevičius ir Apšvietos epocha“, kuri vyko Vilniaus paveikslų galerijoje gegužės 17 ir 18 dienomis. Gerai žinomas Smuglevičiaus portretinės kūrybos šedevras, Ruseckų išsaugotas ateities kartoms, – Granovskienės atvaizdas – tebetraukia akį senos moters fizinius ir psichologinius bruožus puikiai perteikiančia, niuansuota tapyba, tačiau iki šiol, atrodo, nebuvo eksponuotas Porcijos atvaizdas. Jis netikėtas savo kamerišku dydžiu (Vlado Drėmos monografijoje, skirtoje Smuglevičiaus kūrybai, atrodo gerokai monumentalesnis). Bruto žmona, gyvenimą nusprendusi baigti rydama žarijas, nutapyta manieristiškai, su ekstatiškai į viršų užverstomis akimis, lyg pro pravertus vokus iškeliaujant paskutiniams gyvybės likučiams.

Iš įdomių Ruseckų rinkinyje buvusių italų tapybos darbų įsimena Šv. Jeronimo galvos etiudas, nežinomo dailininko nutapytas XVII a. su santūria, tačiau paveikia barokiška energija.   

Paskutinėje salėje – trys Boleslovo Rusecko akistatos su XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Vilniaus meninio gyvenimo asmenybėmis: Alfredo Izidoriaus Romerio (Alfred Izydor Römer, 1832–1897) nutapytas dailininko portretas ir du atvaizdai, sukurti fotografų Juozapo Čechavičiaus (Józef Czechowicz, 1818–1888) ir Stanislovo Filibero Flerio (Stanisław Filibert Fleury, 1858–1915) studijose, įamžinę tauriai pasenusio dailininko bruožus ir tą patį skvarbų (ne)akademinį tamsių akių žvilgsnį. Šalia esantys balkšvais audeklais pridengti rėmai – pradingusių, o gal ir nesukurtų Boleslovo Rusecko kūrinių antrininkai, kuriuos nutapyti palikta parodos lankytojų vaizduotei.

Paroda – įdomus ir sėkmingas didelio jos kūrėjų būrio darbas. Tik norėtųsi visų esamų ir būsimų Boleslovo Rusecko gerbėjų vardu paprašyti dizainerių padidinti užrašų prie kūrinių šriftą, kad kruopščiai surinktos vertingos informacijos netektų skaityti pasišviečiant žibintuvėliu ir susilenkus.

Receptas iš Boleslovo Rusecko archyvo

Kaip žydiškai pagaminti artišokus (orig. alla Giudia)

Imame artišokus, geriausia romėniškus (orig. cimaroli), nulupame žievę, nuskabome kietus lapelius, nupjauname artišoko viršūnėlę, praskleidžiame lapelius ir pamirkome mišinyje iš aliejaus, druskos, mėtų ir česnako, dedame į aliejumi pateptą skardą ir kepame krosnyje ar ant ugnies (iš italų kalbos vertė Julija Šabasevičiūtė).

Paroda veikia iki spalio 20 d.

Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4, Vilnius)