Bijūnai ir tulpės

Išeiti iš šešėlio, iš tamsos į oringą erdvę. Įsiveržti su energija, su gajumi, su pastangomis, džiaugsmais, nusivylimais, nepalaužiama jėga. Nesislėpti nuo nieko, jaustis visaverčiu, savo tikslus įamžinančiu. Stovėti tvirtai tarytum ryškus žiedas, siekiantis dangaus. Harmoningos būties dvelktelėjimas, o gal dieviškumo siekimas. Savas pėdsakas, sava žymė ir būtis pasaulyje – apie tai kalba Radvilų rūmų dailės muziejaus paroda „Šedevro kambarys“.

Čia eksponuojami žymaus XVII a. flamandų dailininko Franso Halso darbai. Iš Ukrainos į Lietuvą atvežti du evangelistų imaginaciniai portretai, vaizduojantys rašantį arba knygą vaikui skaitantį senuką, apaugusį susivėlusiais plaukais. Paroda įdomi ne tik savo eksponuojamais kūriniais, bet ir stipriu kuravimo pasakojimu. Ekspozicijai buvo pasirinkta kurti vadinamąjį Šedevro kambarį.

Šedevro kambarys yra ribota erdvė, įkurta Radvilų rūmų antrame aukšte. Į prietemoje skendintį Šedevro kambarį lankytojai įleidžiami tik iš anksto rezervavę vietą. Paslaugos deficitas kuria impulsą, patirties troškulį. Seansas trunka vos 20 minučių. Brangus skirtas laikas. Iš karto tampa aišku, kad laukia sodri, tanki, intensyvi patirtis. Be to, čia negalima vaizdo kameromis fiksuoti parodos vaizdų. Vienintelė nuotrauka, kurią žiūrovas gali išsinešti iš kambario, yra jo paties veidas.

Prieš įeidamas į kambarį lankytojas paprašomas nusifotografuoti – taip tarsi patvirtinama tapatybė. Vėliau dirbtinis intelektas patobulina nuotrauką, kad ši vaizduotų XVII a. visuomenės veikėją. Taigi kiekvienas žiūrovas išsineša vis skirtingą parodos nuotrauką – prisiminimą. Įdomu tai, kad kompiuteris lankytoją ne tik robotiškai „nutapo“, bet ir jį analizuoja, bando suprasti kaip individą, gilinasi į jo vidų. Tam dirbtinis intelektas pasitelkia bendro konteksto statistinius duomenis ir individualaus  „portretuojamojo“ veido bruožų suvestinę. Dirbtinis intelektas kelia prielaidas apie lankytojo psichologiją ir gyvenimą. Šis kiek keistokas gilinimasis iš pirminio įspūdžio į atskiro žmogaus momentinę specifiką būdingas pristatomų darbų autoriui – Fransui Halsui.

Halsas iš kitų menininkų išsiskyrė tuo, kad gebėjo įsiminti iškraipytas žmonių fizionomijas, mimikas ir jas pateikti drobėje dar prieš atsirandant fotoaparatams. Jis vaizdavo besišypsančius skirtingų visuomenės luomų žmones. XVII a. tapytojas savo kūryba gebėjo pagauti momentą laike ir užfiksuoti, kaip atsispindi kiekvienas individualus asmuo, pavyzdžiui, asimetriškas veidas, pavargusios, primerktos ir gyvybingos akys. Dailininkas tapydavo greitai ir įvairius žmones. Halsas į savo kūrybą sąmoningai įtraukdavo linksmumą ir išraiškingumą, tačiau nebijojo parodyti ir susikaustymo, susikaupimo bei vidinio konflikto. Paslaptingumas, dalinis susivaržymas, atsargumas atsiskleidžia ir dirbtinio intelekto sukurtame mano portrete.

Minėtas portretas kiek primena Halso 1664 m. Harlemo senelių prieglaudos regenčių portretą. Prie tų nelinksmų, rimtų grupinio portreto veidų pavyktų įtalpinti ir mane. Ta rimtis ir yra pagrindinis akcentas, perteiktas kompiuterio. Santūrus rausvai baltas veidas, suvelti rudi plaukai, išraiškinga nosis, pavargusios, apdujusios akys. Abstraktus fonas išryškina formą. Dominuoja rudos spalvos atspalviai, praturtinantys portretą. Be to, šioje reprezentacijoje lengvai jaučiamas uždarumas, nenoras atsiskleisti, atsargumas.

Susitelkimas į savo dabartį, kamuojamą neaiškumo. Tarytum tulpės žiedas – jis atsiveria, kai šilta, šviesu, kai deramos sąlygos, tačiau atšiaurumas, šaltis, sirgimas priverčia jį užsisklęsti savyje. Bet... net ir tada, kai tulpė užsiveria, ji yra nuostabi. Bijūno žiedas lieka atviras net ir nepalankiausiomis sąlygomis. Taip išjaučiant ir išreiškiant individualius skirtumus pasiekiama visokeriopa dermė. Ir atrodo – tamsus, mechaniškas kambarys padvelkia pavasariu. Tereikia tik sustoti, įkvėpti ir patirti šią nepakartojamą, ryškią akimirką.

Radvilų rūmų dailės muziejus

Vilniaus g. 24, Vilnius