Įsijaučiau

Būna parodų, kurias aplankęs pagalvoju, kad „tai jau kažkur mačiau“, ir paprastai tokia mintis būna it negatyvus vertinimas. Tikslas ar greičiau siekiamybė yra nuostaba, susidomėjimas arba pojūtis, kad esi įtikintas tuo, kas rodoma ir sakoma, net jei tavo ir autorių požiūriai ne iki galo sutampa. Svarbu, kad įvyktų tas tave sustabdantis (nebūtinai fiziškai) užlaikymas, kažkokiais ne visai aiškiais būdais skatinantis suklusti, sutelkti dėmesį, įsitraukti. Viso to nenutinka, jei kūriniai ir idėjos pasirodo kaip kažkas jau matyta, tad dar ir nuspėjama. To nulemtas netikrumas ar neužbaigtumas pakiša koją kokiam nors ryšiui susiformuoti. Gali nuskambėti, kad tokio tipo žiūrovas kaip aš yra tiesiog unikalių patirčių medžiotojas, vartotojiškai pasisotinantis nuostaba ar įdomumu. Bet tai būtų pernelyg vienkryptiška, nes šitaip redukuojamas patirčių adresanto vaidmuo, todėl tokį santykį verčiau įvardinčiau iš intersubjektyvumo pozicijos – tai kaip empatijos paieškos ir pratybos. 

O apie empatiją, mano manymu, kalba būtent Manto Daujoto tapyba. Galbūt dėl to, kad jo kūriniai yra smagi ir įdomi minėto „tai jau kažkur mačiau“ inversija. Tai, kad Daujoto nutapyti vaizdai atrodo kažkur matyti, sudaro būsenos (at)pažįstamumą, tarsi aš pats kažkada ten buvau ir mačiau tas jo nutapytas erdves ir situacijas. Daujoto įrankis tokiam bendrumui steigti yra kasdienybės motyvai – galvodamas apie numanomą žiūrovą, jis parenka tarsi eilinius, niekuo neypatingus, daugelio matytus bei patirtus ir dėl to bendrinančius kasdienybės fragmentus, kurie leidžia įsijausti ir savo paties atmintyje atrasti panašių patirčių, ar, kalbant kasdieniais dabarties terminais, rileitinti.

Toks kūrybos metodas atrodytų pavojingas, nes rizikuojama nuslysti į banalumą ir kičą. Bet banalumas Daujoto atveju jau yra suvoktas ir inkorporuotas, jis čia nėra kaip kažkas, ką stengiamasi įveikti, nurungti, o verčiau kaip sąmoninga visumos dalis ir prasmės dėmuo, šalinantis hierarchinį menininko ir žiūrovo santykį bei empatiškai kviečiantis pasijusti esant šalia ir kartu su autoriumi. Nors žvelgdamas į kūrinius, motyvus galvoji „jau kažkur mačiau“, jie būtent dėl to pristabdo ir įtraukia – jie atsirado ne iš nežinojimo, bet atvirkščiai. Autorius žino, kad motyvai bus jau kažkur matyti.

Dar viena bendrumo ir atpažįstamumo plotmė yra kūniškumas, prasidedantis jau su pačiu šios parodos pavadinimu. Taip pat ir su kūrinių vaizdais – lengvai galiu įsivaizduoti save kaip kūną, apsuptą aplinkos, kažkada apsupusios ir tapytoją, žiūriu ir matau tapybinės erdvės regimo lauko objektus, medžiagiškumą, šviesos perteikiamą paros metą, kuriuos taip pat matė ir autorius. Kūrinių vaizdiniai pasakojimai plėtojami subjektyviu, įkūnytu žvilgsniu, esančiu konkrečiai apibrėžtoje vietoje, kas žiūrovui ir leidžia įsijausti. O kūrinių vietos ir erdvės čia svarbios dar ir tuo, kad yra metonimiškos: apleistos, uždaros ar su apribojimais ir kliūtimis, bet kartais turinčios properšas vietovės tarsi perteikia emocijas ar (kūniškas) būsenas. Šalia to, kūniškumą nurodo dar ir pavadinimai: „Išlindęs pakvėpuoti“, „Norėčiau tau papasakoti, kad kartais girdžiu tą lašėjimą“, „Prieš miegą klausiausi mineralinio burbuliukų“. Juk ir mūsų kūnai yra intersubjektyvumo plotmės, leidžiančios suprasti kitą per save ir savo paties supratimo būdą. Gal (tarp)kūniškumas yra ir jau esanti, bet (dar) sąmoningai neplėtojama Daujoto kūrybos tema. Turbūt sužinosim ateity. 

Daujotas paveikslų struktūrą konstruoja it muzikos kūrinį – derindamas skirtingą medžiagiškumą, formų ir erdvių santykius, spalvas ir linijas, jis ieško dermės ir harmonijos, vaizdui suteikiančios vientisumo bei tvirtumo. Tačiau beveik neabejoju, kad kūriniai ar dauguma jų tapomi iš nuotraukų. Stebiu ir mėgstu šio tapytojo kūrybą, bet vis tiek norisi retoriškai, net provokatyviai paklausti: kam pertapyti fotografijas, jei šis žingsnis nėra konceptualizuojamas? Tai jau kažkur mačiau.

Paroda veikia iki birželio 1 d.

„Dūmų fabrikas“ (Dūmų g. 5, Vilnius)