Blunkantys žemėlapiai

Dauguma savyje nešiojamės iš kartos į kartą perduodamą skausmą, neteisybės jausmą, pojūtį, kad kažkas iš mūsų buvo atimta. Ką su visu tuo daryti? Ypač kai kartkartėmis atsliūkina jausmas, kad būtent tu turi žinoti, kaip išgydyti šias žaizdas. Savo, savo brolių ir seserų, tėvų, jų tėvų ir jų tėvų tėvų – taip giminės siūlas vyniojasi be galo. Mane apima begalinis stingdantis liūdesys ir pajuntu atsakomybę nereprodukuoti trauminių patirčių ir jų tiesioginių ar netiesioginių pasekmių toliau. Tapytoja Agnė Jonkutė nesiūlo sprendimo mano nerimui, ji tvarkosi su saviškėmis mintimis, didžiules drobes padengdama plonais melsvais dažų sluoksniais, taip bandydama įsivaizduoti ir įvaizdinti netektį. Netektį to, ko net neturėjai galimybės pažinti.

Šiltas galerijos erdves atšaldo mėlyni tapybos darbai. Didieji tapytojos kūriniai atrodo kaip prisiminimų ledkalniai, kuriuose bandoma užfiksuoti praėjusį, norimą pamiršti, bet kartu ir prisiminti laiką. Ar tiksliau – tai bandymas sukurti prisiminimus, kurių neturi. Tai autorės refleksijos apie skaudžią šeimos istoriją tremtyje Sibire, suvokimą, kad tų vietų, kur gimė mama, gyveno seneliai, niekada nepamatys. Nesutiksi artimųjų, nepamatysi jų vargo ir skausmo. Paveikslai ant baltų galerijos sienų primena didelius langus. Pasijuntu lyg važiuočiau automobiliu, prispaudusi nosį prie vėsaus stiklo, ir akies krašteliu gaudyčiau pilko lietingo dangaus vaizdus. Vaizdai liejasi. Priėjęs arčiau gali pasimesti šaltame mėlynume ir tik atsitraukus pasimato visas vaizdas – tai medis, lelijos, šakos. Žavu, jog Jonkutei nereikia vaizduoti konkrečių vietų, kad pajustum jų atmosferą. Šalta, baugu, pilna nežinomybės. Ir galbūt ieškojimų. Bandymų įprasminti tai, ko nebepakeisi.

Mane labiausiai paveikia diptikas „Kvėpuoti po vandeniu“ (2023). Sustingstu priešais melsvą ir pilkšvą paveikslus-brolius. Žvelgdama į švelnius spalvos perėjimus, sukurtus beveik neregimų potėpių, negaliu kvėpuoti, regis trūksta erdvės, nors prieš mane buvusi ekskursija lenkų kalba pakilo į antrą aukštą, tad girdžiu nežymius jų žingsnius ir balsus viršuje. Ant drobių išdžiūvęs ir įamžintas vandens pėdsakas mane aplanko ir naktį. Sapnuoju, kaip nardau neaprėpiamame mėlyje, bandydama pagriebti kažką tviskantį ant dugno.

Kūriniuose sušmėžuojantis baltos lelijos motyvas primena, kad paroda ne tik apie bandymą atkurti, ko negalėjai pamatyti, bet ir apie mirtį. Jonkutės senelis mirė tremtyje, ji jo niekada nesutiko. Galbūt tai gėlės, kurių negalėjo palikti ant senelio kapo. Gal tai bandymas neužmiršti savo istorijos dalies, kurios net neturėjai galimybės pažinti, pamilti, palaidoti, gedėti.

Abstrakčiose drobėse gali kurti savus pasakojimus, ieškoti sąsajų su atpažįstamais vaizdiniais arba gali leistis užliūliuojamas jų begalybės ir neapibrėžtumo. Eidama varijuoju tarp šių dviejų būsenų. Bet meditacija, regis, geriau. Nenoriu savomis interpretacijomis užgožti to, ką nori pasakyti autorė, nes tai asmeniška, trapu, lyg tas plonas ledo sluoksniukas, kuris, atrodo, dengia drobes ir abstrahuoja vaizdą.

Seku paskui ekskursiją į antrą galerijos aukštą, kuriame eksponuojama kitokia žemės atminimo ženklų kolekcija – mažo formato darbai kaip įrėminti prisiminimai. Etiketėje nurodyta, kur surinkta ir užfiksuota ši žemė: Vilniuje, Klaipėdoje, Smiltynėje, nuo Tarpkalnio stogo. Ilgiausiai sustoju prie Smiltynėje sugaudytų saulės spindulių ir žemės grumstų. Smiltynė man asocijuojasi su jūros ilgesiu ir tingiais ruonių apsivertimais Jūrų muziejuje. Šie darbai maždaug tokio dydžio kaip atvirukai ar turistinės nuotraukos, kurias siųstum iš pajūrio atgal namo su prierašu kitoje pusėje „Mačiau jūrą. Ji bangavo kaip mano sapnuose“. Bet šiuose nematyti nei kopų, nei jūros, nei saulės. Atpažįstamus Smiltynės ir Klaipėdos vaizdus pakeičia peizažo pėdsakai, palikti ant popieriaus. Trumpoje anotacijoje paaiškinta, kad jie sukurti naudojant prastos kokybės lapus, sumirkytus šviesai jautriomis medžiagomis ir prispaustus peizažo dalimis – smėliu, akmenimis, šakelėmis: saulėje jie nupaišo peizažus, nematytus žmogaus akimis. Fotogramose nuo Tarpkalnio stogo galima įžiūrėti dangų ir suartos žemės lauką, tolumoje galbūt matosi griūvanti pašiūrė ar šiaip koks trobesys. Peizažai atrodo sustingę neapsakomame laike kaip nedideli šviesos sukurti terariumai. Rusvi darbai, regis, galėtų kvepėti drėgna žeme: kuo ilgiau žiūriu, tuo labiau pajuntu lengvą plono lapo šnarėjimą tarp pirštų.

Paroda dvelkia ramumu ir švelnumu. Stoviu priešais darbus, o jie apgaubia mane, įsuka į savo pasaulį. Ir nors kalbama apie skausmą ir netektį, ašaros, susikaupusios akies kraštelyje, tyliai nubėga ne iš liūdesio. Gal iš grožio. Gal iš artumo. Gal iš nuoširdumo. Ne man tai nusakyti, ne man parašyti, ką privalai jausti pamatęs. Ir man sunku įvardinti, kaip jaučiuosi po parodos. Įkvėpta. Manau, tai įkvėpimas.

Paroda veikia iki birželio 1 d.

Galerija „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius)