Dailė
Kai ima sprogti pumpurai, kai iš įšalo gniaužtų išsivadavę nedrąsiai pradeda kaltis krokai, kai Neris pasiekia ir užlieja krantines, paversdama jas per miestą vingiuojančiu veidrodžiu, šmėklos, pajutusios įraudusių žandų ir spindinčių akių gausą, irgi sukyla šokiui. Šį kartą jos ratu sukasi ne baugioje tamsoje, o saulės spinduliuose besimaudančioje Pamėnkalnio galerijoje. Būtent joje paslaptingai sužiba nauja jaunų menininkų paroda „Žarija“.
Paroda – tai antra pernai „Titanike“ vykusios parodos „Ruja“ dalis. Šį kartą daug mažesnė ir ramesnė. Pirmoji degė gyvenimu ir švietė entuziazmu, o ši pažvelgia tiesiai nežiniai į akis. Parodos pagrindinė ašis – pomirtinis gyvenimas. Joje daug mažiau spalvų, kūrėjų ir kūrinių. „Žarijoje“ rusena šešių jaunų tapytojų – Paulinos Domašauskaitės, Kristijono Gurčino, Beno Matijošaičio, Jono Meškausko, Liucijos Pačkauskaitės ir Emilio Šepučio – kūryba.
Iš karto pastebiu ir dar vieną suvaldytą aspektą – tai darbų koloritas ir pačios parodos architektūra, dėl kurios pomirtinis paslaptingumas matomas net iš lauko. Pačiame galerijos centre tarp kolonų – apskritimas. Ritualinis amžinybės simbolis sukurtas iš švelniai plazdančios peršviečiamos medžiagos. Audeklas sukuria dvi erdves – tamsesnį rato vidurį, kuriame nėra kūrinių, bet iš kurio gali stebėti sienas ir kūrinių užuominas, ir rato užribį, gerai apšviestą ir apkabintą tapybos darbais. Šis sprendimas iš ekspozicijų salės atima dvi sienas ir kolonas, tačiau ir transformuoja erdvę – ji tampa intriguojanti, ir pasijunti esąs mistinio ritualo dalimi.
Prisipažinsiu, per parodą ėjau įvairiausiais būdais – pradėdama nuo centro ir sukdama į kairę, vėliau į dešinę, tada nuo dešinės sukau puslankį į kairę, tačiau labiausiai man patiko tradicinis skaitymas iš kairės iš dešinę, tad tokį ėjimo būdą ir atpasakosiu.
Praskleidusi užuolaidas atsiduriu į aiškiausią naratyvą susidėliojančiame parodos kampe. Visų pirma mane pasitinka neatpažįstamą formą perėmęs Gurčino kūrinys „Apie mirtį ir popsą“. Juodoje dėmėje sparnus išskleidžia antropomorfiška figūra, atrodanti lyg grifas ar mirties dievas. Kūrinys atgyja bei patraukia dėmesį ir dėl netradicinio formato – drobė ant sienos pakabinta be porėmio, tai suteikia jai organišką kūną, atkartojantį vaizduojamąją būtybę.
Šalimais – Meškausko „Nr. 164-28“, kuriame pavaizduotas miškas. Nematome medžių viršūnių, dėmesys sutelkiamas į laibus kamienus ir jų šešėlių sukuriamą raštų žaismą ant baltos žemės. Netikėti rausvų dažų potėpiai daro kraujo ant sniego įspūdį, sukelia nerimą ir baimę, kad tarp šių idiliškai apšviestų kamienų įvyko kažkas, ko nebeatsuksi.
Matijošaičio nedidelio formato kūrinys „Be pavadinimo“ primena dvasias. Ar apgaulingas žaltvyksles, galinčias šokti viename iš kitų paveikslų. Žiūrėdama į raibuliuojančias, lengvais šviesiai mėlynais dažų potėpiais sukurtas figūras, netikėtai pamatau eilute išsirikiavusias mergaičių figūras. Bet gal tai tik mano vaizduotės žaismas ar dvasių apgaulės.
Šalimais nutupia Pačkauskaitės „Ne gervės, tai rūkas miega“. Paukščiai perėmę vaiduoklišką pavidalą ir tapę baltomis, ties krašteliais tirpstančiomis formomis, mistiškai stebinčiomis žiūrovą iš tamsios drobės. Visa šių darbų grupė sukuria jausmą, kad paklydai tamsiame baugiame miške, kurį valdo gyvųjų pasauliui nepaklusnios būtybės. Jis tuo pačiu metu gąsdina, domina ir ramina.
Toliau lengvą paukščių plazdenimą ir paslaptingą plunksnų šnarėjimą gali pajusti Domašauskaitės darbe „Plazdesys“. Jame pačių gyvūnų nepamatysi, bet žiūrėdamas į spalvotą raštą galėsi atkurti sparnų judesius, piešiamus ore. Tai pirmas darbas, kurį pamatai peržengęs galerijos slenkstį. Net per dvigubą medžiagos filtrą jis šviečia. Lengvai banguoja, blyksteli, pasislepia, išlenda vėl. Stovint priešais, man pritrūksta vietos atsitraukti, kad galėčiau pamatyti jį visu dydžiu, bet pasitenkinu vaizdo žaidimu pro užuolaidų tarpelį. Ir susitaikau su lengvai kutenančiu medžiagos prisilietimu ant skruosto, einant tolyn.
Iš skrydžio nusileidžiu žemyn ir įsižeminu su Šepučio kūriniu „...“. Plonomis švytinčiomis linijomis kairėje šoka mirtis, o dešinėje įrėžtos linijos primena rankų venų mezginį ar šaknis, besiskverbiančias gilyn į drėgną žemę. Žemiško kolorito ir Pačkauskaitės „Alėja, ties kriokliais“. Monochrominiame minimalistiniame peizaže netikėtai atsiranda raudono akmens kalnynų linija. Virš jos grėsmingai kabantys audros debesys ir aklinai juoda žemė manyje sukelia nerimo bangą. Ar tokios neaprėpiamos dykynės laukia po mirties?
Mirties baimę primena ir didelio formato raudonai rusva drobė „Arbatinė amžinai“. Gurčinas paima senovinę nuotrauką ir ją išdidina. Švelnūs trijų figūrų kontūrai padaro juos vaiduokliškus, išblukę veido bruožai kelia nejaukumą. Kūrinys man primena apie tirpią it cukrus puodelyje arbatos žmonių atmintį. Apie užmarštį kalba ir baltos į apskritimą susidedančios dėmelės, primenančios nerūpestingai padėto puodelio pėdsaką. Kitaip nei Pačkauskaitės teorinis pomirtinio pasaulio peizažas, kuriame randu ir kruopelytę romantikos (galimybę amžinai klaidžioti stepėse), šis darbas palieka tarp antakių susimetusią raukšlelę. Bijau, paniškai bijau, pamiršti ir būti pamiršta.
Staiga mano akis pripildo mėlyna spalva. Japonijos dailės ir kultūros įtaka atsiskleidžia Domašauskaitės kūrinyje „Jaunaties metu mėnuo būna mirusiųjų karalystėje“, kuriuo arba pasibaigia, arba prasideda paroda, priklauso, nuo kurio kampo pradėjai. Man tai jaukiau matyti kaip pabaigą. Samurajus, vilkintis raštuotą kimono, joja juodu žirgu, grakščiai pakilusiu ant galinių kojų. Atrodo, dar sekundė – ir jie nuskries su baltomis drobės dėmelėmis, lyg jonvabaliais, per mėlyną dangų. Svajinga darbo nuotaika suglosto mano pasišiaušusius jausmus ir nuramina tankų širdies plakimą.
Priešais samurajų – nedidelis Pačkauskaitės kūrinys „Kūdra naktį“, kurį pastebiu tik dėl parodos žemėlapio. Kūrinio centre – tviskančio mėlio ežeras ar kūdra, kaip siūlo pavadinimas abstrakčioje, menininkės mėgstamoje juodoje aplinkoje. Spalviškai abu darbai susisieja, lyg vandens telkinys būtų kelrodis jojančiajam. O man – kaip nusiraminimas prieš išeinant iš galerijos, kad pomirtinė kelionė nebūtinai bus šiurpi ir vieniša, kad joje bus metafizinių palydovų.
Mirtis ir pomirtinis pasaulis – tokiems jauniems kūrėjams labai netikėtas pasirinkimas kaip esminė parodos tema. Pastebiu, kad kiek nepatogiau, nei dažniausiai, projektuoti savo asmenines nerimastingas mintis į jų kūrybą. Tačiau bendras jausmas išėjus – viltingas. Tiek vertindama iš meninės pusės, tiek asmeniškai jaučiu, kad menininkams pavyko ištransliuoti nežinomybės visapusiškumą. Ar bent jau man sukelti jausmus ir mintis, kurių nesitikėjau analizuoti rausvai nudažyto pavasario dangaus fone.
Paroda veikia iki kovo 29 d.
Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g., Vilnius)
