Pavasaris, vieno paukščio istorija ir naras

Kovo pradžia mieste. Ankstyvas, dulsvas ir dulkėtas, beveidis, savo paties likimui dar aklas pavasaris. Bet pažvelkite į viršų – blyškiame dangaus skliaute įsirėžusi nervinga medžių šakų kaligrafija: šiame gamtos pareiškime, kurio nebeįmanoma atšaukti, juodi kovarnių kūnai sudeda paskutinius akcentus, skyrybos ženklus ir rėksmingus kirčius (minkštų prieblandų ir kuždesių laikas baigėsi), praneša – ir perspėja! – apie netrukus pasaulį ištiksiančios metamorfozės pasakinę prigimtį. Kol blyškuma dar įsigėrusi į miesto paviršius (gamtoje, neabejoju, viskas atrodo gyviau ir išraiškingiau), akis atgaivinti ir pavasario spalvų šėlsmui paruošti gali lankymasis tapybos parodose. Štai dvi (ne vienintelės), suteikiančios įsimintinas menines patirtis.

Antanas Martinaitis – „Vieno paukščio istorija“

VVJ meno galerijoje veikia Antano Martinaičio (1939–1986) 85-osioms gimimo metinėms skirta paroda „Vieno paukščio istorija“ (kuratorė Algė Gudaitytė). Pavadinimas referuoja į 2018 m. išleistą menininko poezijos rinkinį „Vienišo paukščio istorija“. Nedidelėje galerijos erdvėje pristatoma fragmentiška menininko kūrybinio palikimo išklotinė: ankstyvieji darbai, piešiniai, eskizai, pastelės, akvarelės, eilėraščiai, užrašų ištraukos ir aliejinės tapybos kūriniai. Skirtinguose menininko veiklos baruose atsikartoja Martinaičiui rūpėjusios temos: lietuvių liaudies kūryba ir pasaulėžiūra, mitai, literatūra, filosofija, poezija – visa tai, kas daugiasluoksniu, meistriškai išbalansuotu spalvų ir poteksčių tinklu galiausiai persikėlė į brandžiuosius jo darbus. Ko gero, menininką visada lydėjo begalinė aistra pačiai tapybai, tikėjimas stichinėmis tapybos galiomis, alchemiška jos prigimtimi: 1961 m. kovo 17 d. Martinaitis rašė, kad „tapyba – tai yra žmogaus sielos šėlsmai, spalvų įtempimas ir galingi pertrūkiai juose. Tapyba yra daugybė atspalvių ir viena spalva, kur per tuos atspalvius alsuoja ir gyvena drobėje, tai harmonija, linijomis išreiškianti srove. Tai yra smuikai ir vargonai, paukščių čiulbesiai ir jūros šlamesiai.“

Martinaičio paveikslų personažai atrodo lyg akimirkai sustingdyti: nors paveikslo plokštuma dinamiška ir gyva – vidury nesuprantamo ritualo, dažnai įsikandę ilgas pypkes, valiūkiškai šypsosi ir žvelgia į kažką priešais. Personažų žvilgsniai nesusitinka su žiūrovo akimis ir nusklendžia kažkur į tolius, lyg žvelgtų – ar įmanoma išvengti patoso rašant apie meną? – į patį Likimą, į Pasaulio Prigimtį. Gaivališka Martinaičio tapybos paslaptis, ko gero, nesutelpa į apibrėžtas, vienprasmes interpretacijas, netgi paveikslo plokštuma užsispyrusi nepasiduoda žvilgsniui. Lyg vaizdas niekada nebūtų baigtinis, virpanti paveikslų plokštuma žaidžia su žiūrovo žvilgsniu, o sukeltas smalsumas (ir pasigėrėjimas puikia tapyba) skatina vis iš naujo pažvelgti, atrasti kažką svarbaus, ką greičiausiai praleido išsiblaškiusi akis. 

Alfonsas Andriuškevičius, 1989 m. Antaną Martinaitį pavadinęs Saukos tėvu, teigė kad menininko darbai perša gyvenimo vešlumo idėją, bet paveiksluose įžvelgė ir demonišką pradą, ne tiek matomą, kiek nujaučiamą „lyg kokį besiskleidžiantį paslapties pumpurą, kuriam prasivėrus gali pakvipti ir dangiškais balzamais, ir pragaro siera“.[1] Ilsindamas akis ir ne visai valingai, kaip turbūt daugeliui būdinga parodose, fotografuodamas, pastebiu milžinišką skirtumą tarp gyvo ir skaitmenizuoto vaizdo. Fotoaparato viduje veikiantys algoritmai jėga suvaldo Martinaičio darbų spalvinius sąskambius, „sustato į vietas“ neramius personažus, išryškina jų siluetus – žodžiu, akimirkai sustabdo, nužudydami gyvybingumą, paveikslo vaizdą. Ir tada norisi leistis pašėlusių interpretacijų keliu, ieškoti daugiau patvirtinimų tam, apie ką rašė Andriuškevičius – apie gyvą ir tikrą mitinį pradą Martinaičio darbuose, – nes galbūt fotoaparatas, kaip šviesos ir atspindžių mechanizmas, trumpam nugali – angelišką ar velnišką? – Martinaičio personažų prigimtį, panašiai kaip folkloro tradicijoje patekėjusi aušra išvaiko velnius ar Persėjo skydas sustingdo mitinę gyvatę Medūzą.

Sandra Kvilytė – „Naras“

Kaunietė tapytoja Sandra Kvilytė galerijoje „Meno niša“ pristato personalinę parodą „Naras“. Dauguma eksponuojamų kūrinių inspiruoti vaikystėje patirtų įspūdžių leidžiant laiką pas senelius kaime. Žvelgdama į vidines atminties erdves, menininkė tapybos kalba perkuria sąmonėje įsispaudusius vaizdus ir subjektyvius įspūdžius. Kaimo aplinka menininkei leidžia patirti lėtąjį laiką, išlaisvinti vaizduotę ir atrasti netikėtas asociacijas, ne tik matyti idilišką gamtos grožį, bet ir pažvelgti į šešėliuose tūnančius pavojus bei nerimus. Taip Kvilytės paveiksluose proziška kasdienybės tikrovė įgauna subtilios fantastikos, paslapties dėmenį – atklysta pasakų, mitų pasaulio personažai („Maudynės“, 2023), matyti magiškas daiktų švytėjimas („Girdykla“, 2023), konstruojamos efemeriškos, sapniškos erdvės („Siaubų miškas“, 2022), persikloja išorinės realybės ir vidinių fantazijų pasauliai („Pavargęs nuo krokodilo“, 2023).

Parodos idėjos ašis yra didelio formato kūrinys „Naras“, vaizduojantis juodą antropomorfinę protagonisto naro figūrą, galva žemyn skrodžiančią šaltą vandens gelmę. (Aštrus juodos ir mėlynų spalvų sąskambis, dinamiški grubūs potėpiai, kontrastuojantys su atpalaiduotu, lyg nesvarumo būsenos apimtu personažo kūnu, sukuria stiprų dramatinį įspūdį, kyla asociacijų ir su ambicijų pražudytu Ikaru.) Anotacijoje menininkė nurodo, kad „naras (neriantis, keičiantis buvimo vietą, judantis, siekiantis kažko, bet kartu ir nešamas srovės) sujungia skirtingus gyvenimo erdvėlaikius, vaiko ir suaugusiojo nuotykius, būtas, išgalvotas ir esamas kasdienybės apraiškas“.

Taigi kaita, judėjimas po skirtingas vidines ir išorines erdves susieja parodos kūrinius. Kvilytės darbuose yra siužetiškumo užuominų, lyg sustabdytų filmo kadrų, todėl darbų visuma siūlosi būti suvokiama per pasakojimo – lemiamą veiksmo akimirką sustabdomo ir vėl pradedamo iš naujo – logiką. Žiūrovo akys klaidžioja po kintančius scenovaizdžius, o mintys bando užpildyti trūkstamus fragmentus, išnarplioti klaidžiuose atminties labirintuose susipainiojusį „betikslio vientisumo“ siūlą. Stilistiškai kūriniuose tai atsispindi per pauzes ir neužbaigtumą, persišviečiantį drobės paviršių, per paveikslo vientisumo suardymą panaudojant kitas priemones – spalvotus žymeklius. Neaišku, ar efemeriškos personažų figūros iš lėto tirpsta erdvėje, ar dar tik kuriasi, materializuojasi, – galbūt taip iš sąmonės klodų paviršiun keliami atsiminimai neišvengiamai trupa ir ỹra.  

Vienas paveikiausių kompozicijos ir spalvinių sprendimų prasme man pasirodė paveikslas „Šuolis per tvorą“ (2021). Menininkė drąsiai ir įtikinamai naudoja juodą spalvą – pirmąjį planą užpildo grėsmingas juodos tvoros siluetas, iš gilumos (tiesa, paveikslo erdvė labai sąlyginė, suplokštinta) smagiu kontrastu „kala“ ultramarino mėlynos dangus. Šioje įelektrintoje spalvų stichijoje matome keistą personažą (apibendrintas minimalus vaizdavimas kažkuo primena Stasio Eidrigevičiaus ar Ksenijos Jaroševaitės „balvonėlius“), atliekantį – nevalingą? – judesį. Kūnas, regis, ne tiek šoka per tvorą, kiek yra mestas į orą, sklendžia sapniškoje gravitacijoje ir pasiduoda gaivališkai aplinkos energijai.

Antano Martinaičio paroda veikia iki balandžio 7 d.

VVJ meno galerija (Vilniaus g. 39, Vilnius)

Sandros Kvilytės paroda veikė iki kovo 22 d.

Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė