C’est la vie

Ar esam gyvi? Gyvenimas yra nuspėjamas tarytum dangaus fazės nakties skliaute. Jis keičiasi ir grįžta. Laimė, neviltis, pyktis, džiaugsmas – cikliški. Mūsų sąmonės srautas panašus į žiburių nutaškytą dangų. Kuo mes skiriamės nuo žvaigždžių? Ar visatos kontekste esam tik maža dulkelė, ar kažkas daugiau? Ar galim savo egzistenciją įrodyti? Šiuos klausimus kelia Užupio meno inkubatoriaus paroda „Akmuo pienas širdis“. Kaip autorei pavyksta į gyvybę pažvelgti kitu kampu?

„Akmuo pienas širdis“ – jaunos menininkės Aros Radvilės personalinė tapybos darbų paroda. Parodos erdvę sudaro du užtamsinti kambariai. Prožektorių apšviestuose tapybos darbuose svarstomas santykis tarp gyvo ir negyvo. Tarp determinacijos ir laisvės. Supaprastintos linijos nekuria gylio. Žmonės vaizduojami neįprastai – kaip personažai.

Stambūs, užimantys visą kompoziciją. Įėjus į pirmąją erdvę akį patraukia pusnuogė moteris. Ji atsisukusi į žiūrovą, tačiau žvilgsnis prasilenkia. Jos oda ruda, plaukai juodi. Chaotiškai išdėstyti augalinio motyvo ornamentai išgraviruoti moters odoje. Ji pasistiebusi ant visų keturių, tarytum ruošdamasi atlikti „meškos ėjimą“ (mankštos pratimą) pievoje. Už jos spinduliuoja rausvas ryto dangus („Uogautoja“, 2024).

Permatomos pertvaros ne tik skaido parodos erdvę, bet ir reguliuoja bei keičia visumos vaizdą. Pirmoje erdvėje širmos atrodo tarytum gelsvi Saturno žiedai. Šitaip menininkė siekia, kad žiūrovas pagalvotų, kaip fundamentaliai regimybė ir neregimybė veikia regimojo pasaulio suvokimą. Mūsų fantazijai sunku aprėpti beribę tikrovę. Juodo dangaus skliaute Andromeda ir kitos galaktikos mūsų akims atrodo lyg ištiškę pieno lašai. Simbolių naudojimas padeda nusakyti šias platesnes idėjas.

Parodoje vyraujantys motyvai – apelsinas, pienas, rudi (tarytum iš molio nulipdyti) personažai. Šie, pavadinti „Žmonėmis kalnais“, yra tamsūs ne dėl savo odos, o todėl, kad ateina iš žemės. Šitaip jie veikia tarsi visatos dėsnių konstantos: gravitacijos ir laiko idėjų darinys antropomorfizuojamas. „Žmonės kalnai“ vaizduojami kaip didingos, monumentalios figūros. Jos savo būtimi sąlygoja ir nustelbia aplinkinę būtį. Vaizduojamos moterys yra išdidintos, rudaodės. Jų kontūrai išryškinti. Rankos – apkūnios (forma panaši į varlių šlaunelių). Veidai nėra portretiški. Lūpos sučiauptos, akys primerktos, tarytum kamuojamos nuovargio. Mimika pabrėžta. Jų žvilgsniai nežiūri į ką nors konkretaus. Figūros išdėstytos siekiant aiškumo ir minimalumo. Užsibrėžtas ribotumas akcentuoja kompozicijos siužetą.

Vaizduosena primena lėlių teatro vaidinimą. Siužetai mįslingi, daugiaprasmiai. Vizualinė kalba reiškiasi per simbolius ir ikonografiją. Apelsino motyvas pasirinktas dėl savo formos, kuri primena gravitacijos suslėgtas apvalias planetas. Šių panašumų yra ir daugiau. Visai kaip planeta, apelsinas turi sukimosi ašį, mantiją, šerdį. Jo geltonos sultys yra šviesaus atspalvio (kaip ir slėgio įkaitinta magma). Abiejų aktyviame viduje vyksta cirkuliacija. Nepaisant to, vaisius suprantamas kaip gyvas, o Žemė ir kitos planetos – negyvos. Į akis krinta dvi moterys, pasidėjusios alkūnes ant violetinio stalo. Jų galvos pasvirusios. Priešais jas kairėje pusėje guli apelsinas („Jaffa apelsinas“, 2023).

Antros patalpos centre – apšviestas podiumas, ant kurio guli apskritas medinis padėklas su sukrautais apelsinais. Ši parodos dalis lankytoją kviečia pasižiūrėti į Didžiojo sprogimo aktą. Ar tikrai iš pradžių nieko nebuvo? Suglausti vaisiai reprezentuoja visatos būvį prieš šį mįslingą įvykį. Visa materija suspausta vienoje vietoje. Čia kūriniai reprezentuoja dangaus kūnų formavimąsi. Pieno motyvas simbolizuoja stebuklingą augimą nuo nepaprastai mažų ir paprastų dalelių į milžinišką ir sudėtingą konglomeraciją. Šioje dalyje dėmesį traukia ąsočio su pienu pjūvis. Jame matyti trys moterys, bandančios iš šio indo išlipti. Viena laikosi už ąsočio krašto, o kitos dvi laikosi už jos. Ąsotis ką tik nupiltas, nes pienas jame smarkiai banguoja, jau varva. Už ąsočio horizonte matyti pilkšvas dangus. Žemė, ant kurios indas stovi, sudaryta iš juodo dangaus su žvaigždėmis ir mėnuliu („Lašas po lašo“, 2024).

„SU-MENĖK“ parodų ciklo dalis „Akmuo pienas širdis“ maloniai nustebino. Paroda krito į akį dėl iš pirmo žvilgsnio keistų kūrinių siužetų. Vizualinė kalba grįsta simboliais ir psichologija. Kiekvienas darbas, nepaisant minimalumo, suvokėjui pasiūlo labai didelę interpretacijų amplitudę. Tai padeda sukurti neįprasta ikonografija. Parodos paliktas jausmas kelia prisiminimus apie pasivaikščiojimus su šeima miško keliukais. Erdvė, potyriai tarytum hipnotizuoja lankytoją ir teikia gilesnį supratimą apie beribę gamtos galią.