Tapyba, žadinanti viltį gyventi

Beveik prieš trejus metus miręs tapytojas Romualdas Radzevičius paliko gausų kūrybos palikimą, kuriuo rūpinasi sūnus kompozitorius Rokas Radzevičius kartu su žmona dainininke Aiste Smilgevičiūte. Jų iniciatyva Vilniaus rotušėje surengta ekspozicija yra jau trečia pomirtinė dailininko kūrybos paroda, kurią prasmingai papildo grupės „Skylė“ muzikinis vaizdo klipas „Tėvo ranka“, sukurtas tapytojo paveikslų motyvais (2022).

Romualdas Radzevičius gimė Rozalimo miestelyje Pakruojo rajone. 1967–1972 m. studijavo Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), kur jam dėstė tapytojai Algirdas Petrulis (1915–2010), Silvestras Džiaukštas (1928–2022), o diplominiam darbui vadovavo Jonas Švažas (1925–1976). Iš Petrulio jis perėmė koloristinės tapybos suvokimą, o iš Švažo – struktūrinį komponavimo principą. Būtent spalvų ir formų dermė bei tvirtai suręsta paveikslų sandara yra skiriamieji Romualdo Radzevičiaus tapybos bruožai.

Dailininkas buvo ne tik produktyvus tapytojas, nepaliaujamai kūręs iki paskutinių gyvenimo dienų, bet ir labai kuklus žmogus. Nuo 1973 m. dalyvavo Lietuvos bei tarptautinėse parodose, surengė 25 asmenines parodas, tačiau nepriklausė jokiai menininkų grupei ir margame Lietuvos meno lauke jo kūryba nepelnytai tarsi ištirpdavo. Tiesa, dar XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje dailės kritikė Gražina Kliaugienė atkreipė dėmesį į dailininko gebėjimą „platesniu žvilgsniu aprėpti daugiasluoksnių tikrovės reiškinių visumą“ („Ateina nauja karta?“, Literatūra ir menas, 1976 04 10). Kiek išsamiau Radzevičiaus tapybos savitumus aptarė dailėtyrininkė Aldona Dapkutė (https://www.bernardinai.lt/2014-09-04-aldona-dapkute-gamta-atstato-i-savo-vieta), dar keli interviu su dailininku paskelbti žiniasklaidoje ir LRT laidoje „ARTi. Veidai“ jam surengus parodas Kairėnų botanikos sode (2012), Klaipėdos „Rūtų“ galerijoje, LR Seimo rūmuose (2014). 2016-aisiais savo iniciatyva Radzevičius išleido katalogą „Kelionė. Tapyba. 1976–2016“, kuriame greta menotyrinių Gražinos Gurnevičiūtės ir Elmirijaus Gijos įžvalgų yra ir autoriaus rašyta autobiografija, atskleidžianti jo kaip žmogaus ir kaip kūrėjo kelią. Šiame kelyje ryškėja trys kertiniai atspirties taškai: gamta, šeima, tikėjimas.

Kūrybos pradžioje įkvėpimo šaltinis neabejotinai buvo gamta. Minėtoje autobiografijoje Radzevičius prisipažįsta: „Tapyba gamtoje tapo mano stichija – mano kelias.“ Nenutoldamas nuo koloristinės lietuvių tapybos tradicijos dailininkas atidžiai ir pagarbiai stebėjo bei analizavo gamtos formas, spalvas ir nuotaikas, o tai diktavo jo paveikslų kompozicijos ir kolorito sprendimus („Prie Kruojos“, 1985; „Gelmė“, 2001). Tačiau analizuodamas gamtos būsenas, formas, detales menininkas siekė pažinti ne tik supantį, bet ir savo dvasinį pasaulį („Nuotaika“, 2009). „Pažinti save – sunkiausias dalykas. Tapyba man – savęs pažinimo, tobulėjimo kelias ir priemonė“, – viename interviu yra prisipažinęs dailininkas (https://ve.lt/naujienos/kultura/kulturos-naujienos/kelione-rodykle–sirdis). Parodoje Vilniaus rotušėje eksponuojamas dar 1987 m. nutapytas didelio formato triptikas „Žvilgsnis I–III“ jo kūrybos kontekste yra kiek netikėtas, tačiau byloja, kad dailininkas nepaliaujamai ieškojo atsakymo į klausimą, kurį kėlė ir vienas žymiausių prancūzų postimpresionistų Paulis Gauguinas: „Iš kur mes atėjome? Kas mes? Kur mes einame?“

Meninė branda keitė Radzevičiaus santykį su pasauliu. Kūriniuose radosi vis daugiau simbolinių, filosofinių prasmių, sakralinių ženklų, keliančių daugiaprasmes asociacijas. Kito ir plastinė raiška. Nuo ramesnės, plokštuminės tapybos buvo einama ekspresyvaus potėpio, atviresnių spalvų link („Kryptis“, 2010). Lygūs vienatoniai drobės plotai priešinami su nervingu linijų ažūru, o ramus, platus potėpis – su impulsyviu teptuko mostu. Lokalų ankstyvojo laikotarpio paveikslų koloritą keitė sodrių spalvų sąskambiai, dinamiškos struktūros, formuojančios paslaptingas erdves, iš kurių veržiasi šviesa („Šviesos gimimas“, 2019). Kaip taikliai pastebi Grinevičiūtė, šviesa yra vienas esminių Radzevičiaus tapybos leitmotyvų: „<…> šviesa smelkiasi iš gilumos, prasimušdama pro tankų erdvių rūką ar trapų ažūrą <…>“. Ir tuomet spalvų, linijų ir potėpių deriniais aklinai užpildytas drobės paviršius ima pulsuoti jausmų pliūpsniais tarsi Didysis visatos sprogimas. Tačiau dailininkui tai simbolizuoja ne pabaigą, o pradžią, žadinančią viltį ir tikėjimą.

Romualdo Radzevičiaus tapybos paroda Vilniaus rotušėje nepretenduoja į išsamią jo kūrybos apžvalgą, tačiau atrenkant kūrinius siekta atskleisti esmines nuostatas – emocionaliai ir filosofiškai apmąstytą pasaulio sampratą bei išraiškingą tapybinę plastiką, paremtą spalvų ir struktūrinių formų darna.

Paroda veikia iki kovo 23 d.

Vilniaus rotušė (Didžioji g. 31, Vilnius)