Įrašas širdyje

„Kunigunda, esi talentinga tapytoja!“ – prieš daugelį metų išgirdau šiuos žodžius tariančią Vidmantę Jasukaitytę. Mamos žodžiai dukrai. Poetės, rašytojos žodžiai dailininkei. Tąsyk giliai įstrigo tai, ką išgirdau, – suvokiau, kokią galią besąlygiškas palaikymas turi jauno menininko asmenybės formavimuisi. Spėčiau, tai padėtų atsakyti į klausimą, iš kur Kunigunda Dineikaitė turi tiek drąsos plaukti prieš srovę – tapyti priešingai, nei mokė Vilniaus dailės akademijos dėstytojai.

Taip, ji stovi ant tvirto pamato, bet paradoksas – jos tvirtybė ten, kur nieko negali apčiuopti. Gali tik nujausti, numanyti, bet nėra nieko konkretaus ir materialaus. Galbūt rasi gamtos citatų mozaiką, besimainantį vidinių būsenų kaleidoskopą. Kunigunda nepasikliauja išeita tapybos mokykla, primygtinai kviečiančia niauriai rymoti prie stovinčio tamsaus vandens. Ne, tapytoja nučiurlena priešinga kryptimi, blykčiodama, regis, nesuderinamų spalvų potėpiais, pasiduodama jusliniam regimos tikrovės perteikimui, sparčia tėkme tarsi blaškydamasi nuo vaizdinio prie vaizdinio.

„Turiu puikią fantaziją“, – pasakė menininkė susirinkusiems į jos parodos „Pasivaikščiojimas su gulbe“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ atidarymą. Suklusau. Man visuomet daro įspūdį drąsūs pareiškimai, o pačiai apie save gerai kalbėti nėra taip jau įprasta. Bet Kunigunda teisi – jos vaizduotė veržli, galinga, gerokai mane sutrikdžiusi prieš kelerius metus surengtoje parodoje „Peizažo užkalbėjimas“. Atrodė, kad tai penkių autorių parodos. Stebino, į kiek skirtingų temų autorė gali būti pasinėrusi vienu metu. Žiūrovas galėjo jaustis lyg stovintis kryžkelėje – buvo smalsu, kurią temą autorė pasirinks plėtoti ateityje.

Mane džiugina kryptis, kuria nuvilnijo Kunigundos kūryba. Dabar ji leidžiasi per sapnus, nuojautas, atsiveria anapusybei. Dovanoja sau laisvę būti kartu su gyva spalva. Kiekvienas kūrinys turi daugiasluoksnį pasakojimą, susidedantį iš to, kas yra tapytojos pasaulis, – nuolatinis gamtos stebėjimas, santykių su žmonėmis apmąstymas, atidus žvilgsnis į savo vidines būsenas ir begalinis mėgavimasis kūrybos procesu. Bet tuo pat metu ji neprimeta savo valios, nenurodo, ką turiu pamatyti ar pajusti. Skatina žiūrovą patį kurti savo pasakojimą, vaizduotėje nutapyti savą paveikslo paralelę.

„Kiekvienas taip gali“, – sako Kunigunda apie vaizdinių kūrimą mintyse. Ji priartina žiūrovą, leisdama pajusti, kad kūrybos patyrimo ir išgyvenimo gelmė gali būti pasiekiama kiekvienam. Ji nusipurto kanoną, kad tapytojas genijus prie esmingų ir egzistenciškai gilių darbų priartėja išgrynintos kančios keliu, o mums, žiūrovams, kaip tarpininkas šią transcendentinę patirtį perduoda griežtai išlaikydamas atstumą. Kunigunda nekuria dirbtinės distancijos, kad galėtų simuliuoti kūrinių svarbą. Atvirkščiai, kūrybos gylį ji atskleidžia per artumą ir pasitikėjimą, savo santykį su žiūrovu kuria iš pozityvo, įgalindama kiekvieną mintyse keliauti spalvų ir formų labirintais.

2022 m. vasarą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre vykusioje parodoje „Upės ir jūros“ mano dėmesį patraukė menininkės drobė „Mes einame su gulbe kartu – ji mano kairėje, plaukiame į šiaurę, šiaurė pasisuka į vakarus ir saulės palydėjimas tampa amžinu“ (rašydama kūrinio pavadinimą galvoju, kad šis tekstas būtų geresnis, jei jį sudarytų vien Kunigundos kūrinių pavadinimai). Autorė neišduoda, kas toji gulbė, su kuria vaikšto savo vaizduotės pakrante. Susikūriau versiją, kad jos pakeleivė – mama. Drąsos ir pasitikėjimo šaltinis. Žmogus, Kunigundai po kojomis padėjęs tvirtą pamatą, o tiksliau – paklojęs Šventosios pajūrio smėlį ir akmenis.

Paroda veikia iki vasario 25 d.

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)