„Kunigunda, esi talentinga tapytoja!“ – prieš daugelį metų išgirdau šiuos žodžius tariančią Vidmantę Jasukaitytę. Mamos žodžiai dukrai. Poetės, rašytojos žodžiai dailininkei. Tąsyk giliai įstrigo tai, ką išgirdau, – suvokiau, kokią galią besąlygiškas palaikymas turi jauno menininko asmenybės formavimuisi. Spėčiau, tai padėtų atsakyti į klausimą, iš kur Kunigunda Dineikaitė turi tiek drąsos plaukti prieš srovę – tapyti priešingai, nei mokė Vilniaus dailės akademijos dėstytojai.
Kunigunda Dineikaitė, „Jūros širdyje (paskendusi mano širdis)“. 2022 m. L. Skeisgielos nuotr.Kunigunda Dineikaitė, „Virš mano širdies plaukioja rožės“. 2024 m. L. Skeisgielos nuotr.Kunigunda Dineikaitė, „Pasivaikščiojimas su gulbe“, ekspozicijos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.Kunigunda Dineikaitė, „Pasivaikščiojimas su gulbe“, ekspozicijos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.Kunigunda Dineikaitė, „Mes einame su gulbe kartu, ji mano kairėje, plaukiame į šiaurę, šiaurė pasisuka į vakarus ir saulės palydėjimas tampa amžinas“. 2022 m. L. Skeisgielos nuotr.Kunigunda Dineikaitė, „Pasivaikščiojimas su gulbe“, ekspozicijos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.Kunigunda Dineikaitė, „Niekada niekada negalvosiu, kad mačiau ką nors nuostabesnio“. 2022 m. L. Skeisgielos nuotr.
