Eglės Ulčickaitės paroda „Anekdota II“

Sausio 19 d., penktadienį, 17.30 val., Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Eglės Ulčickaitės tapybos paroda „Anekdota II“. Parodoje, veiksiančioje iki vasario 11 dienos, pristatomi ne tik naujausi, bet ir anksčiau menininkės sukurti paveikslai.

FRAGMENTIŠKA KULTŪRINĖS PATIRTIES PRIGIMTIS

E. Ulčickaitė sako, kad kūryboje ilgą laiką gilinosi į laiko patyrimo, atminties, tikrovės patyrimo daugialypumo temas. „Tapybinėje plotmėje apmąstydama medžiaginę aplinką – daiktus, interjerus, peizažo elementus, didžiausią dėmesį skiriu kintančiai, utilitarinę reikšmę prarandančiai aplinkos daliai. Pastaruoju metu aktualiu tapo ne tik tapomo motyvo reikšmės, anksčiau labiau dominusios kaip sąlyginis praeities patyrimas dabartyje, siekiant aiškesnio suvokimo, bet ir paties tapybinio vaizdo, kaip terpės apmąstymas“. E. Ulčickaitė akcentuoja, jog jau keletą metų tapybos darbuose motyvais renkasi vizualiai konkrečius, bet kontekstualiai gana abstrakčius motyvus. Pasak parodos autorės, jai „įdomus pats jų paviršius – ne tik tiesiogine, bet ir metaforine prasme. Paviršiaus klausimas, iš principo, aktualus tiek tapytojui, tiek filosofui, šiandienos skaitmenizuotame ir „post-tiesos“ amžiuje tapo ypatingai svarbus. Tai, ko tapydama ieškau laiko pažymėtuose daiktuose ir vaizduose apskritai, yra ne tik bandymas suprasti, kaip mes patiriame savo kultūrinio konteksto fragmentus (o tik fragmentiškai patirti ir galime), ar kaip mums gyventi su nebereikalingais daiktais ir kokį gyvenimą jie patys toliau gyvena, o atsispiriant nuo tokių konkrečia žyme paženklintų daiktų patirties ar lokalių problemų, artėti prie pačios tikrovės struktūros klausimų, įskaitant ir tapybos problemą. Kaip – ar dabar mes apskritai – patiriame daiktus, kiek išvis to daiktiškumo / medžiagiškumo dar likę ir kas likę iš to „dabar“? – klausia parodos autorė.

BŪTIES ANEKDOTA

Pasak E. Ulčickaitės, pats žodis „Anekdota“ [gr. „a“ – ne + „ekdidonai“ – publikuoti] – kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „nepublikuota“. Dar kitaip tai – slapta, privati istorija, neskirta ar netinkanti viešai dalintis. Ši sąvoka pasirinkta ne tiek parodos koncepcijai nusakyti, kiek kaip raktas prieigai prie tapyboje apmąstomų motyvų ir tapytojo santykio su socio-kultūriniais procesais. Tai sąvoka, žyminti keletą pastarųjų metų vykdomus kūrybinius ieškojimus, taigi parodoje pristatomi ne tik naujausi, bet ir anksčiau kurti paveikslai.

Šiandien vyraujantis informacinis bei vaizdinis triukšmas, produkuojantis pats save ir skatinantis nieko nepasilikti sau, viską atiduoti bendram srautui, sukelia savotišką patyrimo, išgyvenimo neįgalumą. Provokuoja nenorą įgalėti. Tačiau šičia labiau akcentuotina net ne pati sąmonės negalia išbūti, patirti išorinį pasaulį, mat su stabtelėjimu besiveriančią tuštumą mikliai maskuoja vis nauji patirčių protezai, o būtent patys išorinio pasaulio daiktai, vaizdai, kurie, paradoksaliai, nors ir iki begalybės įvairiai medijuojami, taip ir lieka pasislėpę, nepažinūs. Arba geriausiu atveju, teatveria, težymi tuštumą, kuri, tarytum koks slaptas pasakojimas, negali būti išviešinta. O ir nenori. Neišgali“.

PARODOS AUTORĖ

Eglė Ulčickaitė (g. 1989, Alytuje) – tapytoja. Vilniaus dailės akademijoje (VDA) baigė bakalauro, magistro ir meno doktorantūros studijas. Šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje, dėsto VDA. Yra surengusi vienuolika personalinių parodų, nuo 2010 m. aktyviai dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba). Parodos atidarymo metu bus fotografuojama ir filmuojama. Informuojame, kad dalyviai gali būti matomi renginio nuotraukose ir vaizdo įrašuose, publikuotuose įvairiose medijos priemonėse. Daugiau informacijos www.kkkc.lt ir www.kulturpolis.lt.