Psichoanalizės seansas ar dabarties propaganda?

Nuo Sigmundo Freudo laikų žinoma – apie psichologines traumas geriau kalbėti, nes slepiamos jos gali tapti neuroziniais sutrikimais: baime, nerimu, panikos priepuoliais, depresija. Psichologės prof. Danutės Gailienės knyga „Ką jie mums padarė“ (2008) įtvirtina sovietmetį kaip kolektyvinę mūsų visuomenės traumą. Knyga perleista 2021 m., ji populiari – vadinasi, prieiga veikia. Šiame tekste to ir laikausi: sovietmetis kaip kolektyvinė mūsų visuomenės trauma. 

Naujajame arsenale iki 2024 m. kovo 3 d. veikia paroda „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“ (kuratorė ir tekstų autorė Indrė Urbelytė). Paroda pasakoja, kaip, pasitelkiant meną, žmonių sąmonėje karo, pokario metais ir vėliau (yra ir 7-ajame, ir 8-ajame dešimtmetyje sukurtų darbų) sovietinė konjunktūra siekė įtvirtinti SSRS palankų Antrojo pasaulinio karo supratimą, paversdama Didžiuoju tėvynės karu (DTK). DTK naratyvas skiriasi nuo vakarietiško Antrojo pasaulinio karo naratyvo – vėlesnė pradžios data, pabaigos data gegužės 9-oji ir, žinoma, kiti akcentai. Mano karta jau nebežino, kas buvo DTK, – taigi paroda atskleidžia, kaip valstybiniai istoriniai pasakojimai kinta, uždengia vieni kitus.

Parodos apimtis

Paroda didžiulės apimties, įrengta per du Naujojo arsenalo aukštus, joje yra ir tapybos, ir grafikos, ir skulptūrų pavyzdžių, ir knygų, ir atvirukų etc. Galima pamatyti ir Marijos Melnikaitės kulto apraiškų – Zarasų skulptūros maketą, Melnikaitės portretų, net atvaizdų ant mokyklinių sąsiuvinių (ji žuvo būdama 20-ies, išliko mažai biografinių faktų, todėl labai palanku buvo kurti jos legendą). Yra socialistinio realizmo darbų, vaizduojančių nelemtą Lietuvos delegacijos vykimą „parvežti Stalino saulės“ (Vytauto Mackevičiaus „Liaudies seimo delegacija 1940 m. Kremliuje“, paveikslo projekcija), taip pat Petro Kalpoko „Raudonosios armijos sutikimas Kaune 1940 m.“ ir pan. – beje, žmonės šiame paveiksle visai neatrodo laimingi, sutikdami tą armiją. Yra ekspresyvesnių 7-ojo dešimtmečio darbų.

Rasime ir paveikslų su raudonaisiais partizanais ir 16-ąja divizija – į tai žiūrėti ypač dabar, vykstant karui Ukrainoje, atrodo labai nepatogu: mūsų žmonės buvo toje kariuomenėje, košmaras... Žinoma, tais laikais dar buvo ir Hitleris, kita situacija, bet asociacijos nevaldomai veikia iš dabarties momento. (Žiūrint parodą reikėtų nepamiršti apie anų laikų kontekstą.) Stengtasi parodyti kuo daugiau skirtingų medijų, apimti ne tik banalų socialistinį realizmą, bet ir kitokios stilistikos darbų – Silvestro Džiaukšto „Vilniaus krašto partizanai“ (1970), Igorio Piekuro „IX fortas“ (1967), Jono Švažo „Pasivaikščiojimas“ (1969). Grafiko Stasio Krasausko iliustracijos Justino Marcinkevičiaus poemai „Kraujas ir pelenai“ (apie nacių sudegintą Pirčiupių kaimą, išleista 1961 m.) irgi rodomos parodoje. Saloninis darbų eksponavimas – pakabinus vieną virš kito – liudija siekimą kuo daugiau apžvelgti.

Paroda – įvykis

Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo reta parodų, kuriose būtų demonstruojami ir socialistinio realizmo darbai. Atrodo, kad to laikotarpio (ypač iki Stalino mirties) dailę šiais laikais bandoma nukišti kuo toliau, pamiršti ją. Tai trauminis teroro, baimės, mirties laikas. Vien dėl to ši paroda yra socialinis ir kultūrinis įvykis Lietuvoje, turintis potencialo tapti tarsi psichoanalizės seansu visuomenei. Taip, mūsų dailės klasikai ir klasikės sukūrė ir socialistinio realizmo darbų, tapė 16-ąją diviziją, raudonuosius partizanus – tokia realybė, tokia tiesa. Bet ar geriau ją neigti ir slėpti, ar priimti, bandant perprasti istorines aplinkybes ir tuometinę būtį?

Žiūrint iš valstybių nugalėtojų (tokia yra Lietuva, lyginant su žlugusia SSRS) ideologinio požiūrio taško, galėtų atrodyti, kad tuo metu gyvenę dailininkai elgėsi vienareikšmiškai blogai tarnaudami sovietinei sistemai, – mums dabar atrodo, kad visi gyventojai turėjo nuožmiai ir nesustodami priešintis. Žiūrint ne iš valstybės, o iš žmonių istorijos (people’s history) požiūrio taško, tai, kad dailininkai kūrė ideologinius darbus, būtų visai suprantama, turint omeny anų laikų gyvenimo sąlygas. Žiūrėti į istoriją iš galios neturinčių žmonių pozicijos 4-ajame dešimtmetyje pasiūlė Analų mokyklos įkūrėjas Lucienas Febvreʼas, paskui 1980 m. amerikietis Howardas Zinnas parašė knygą „A Peopleʼs History of the United States“. Lietuvoje šią paradigmą knygose apie Vilnių populiariai plėtoja Darius Pocevičius, taip pat Marija Drėmaitė, Norbertas Černiauskas, Tomas Vaiseta, Valdemaras Klumbys. Nepasakyčiau, kad parodos visumai būdinga ši paradigma, bet parodoje galima pamatyti kelis žmonių istorijos momentus. Jie verti dėmesio.

Žmonių istorija (people’s history): du pavyzdžiai

Parodoje daug Salomėjos Nėries citatų iš poemos apie Staliną, paties Stalino ir Lietuvos kultūros veikėjų citatų. Visa pateikta tarsi lygiaverčiai dalykai, liudijantys to meto oficialią propagandą, bet tarp jų galima įžvelgti svarbių minčių apie tuometinį gyvenimą, ne tik apie totalitarinės valstybės ideologiją. Viena jų – dailininko Antano Gudaičio, tuo metu dalyvavusio Dailininkų sąjungos veikloje, teiginys: „Pilnai pritardamas įgytoms kopijoms paveikslų, vaizduojančių Raudonosios Armijos žygius, iš savo pusės siūlyčiau, kad tokias kopijas darytų Tarybų Lietuvos dailininkai, kurių dar šiandien daug neturi darbo“ (1941 m.). Citata kalba apie socialistinio realizmo stiliaus ir SSRS ideologijai naudingos raudonosios armijos temos invaziją į Lietuvos dailę, bet tuo pat metu Gudaitis palaiko vietinius dailininkus, kad jie tiesiog išgyventų – 1941 m., vyksta karas, trėmimai. Čia matau žmonių istorijos perspektyvos pasakojimą.

Kitas labai įdomus tekstas – Bronės Jacevičiūtės-Jėčiūtės citata apie didelį užsakymą paveikslo, kuriame Salomėja Nėris kalba kareiviams. Dailininkė 2008 m. rašo: „Mane iš dailės instituto išmetė kaip buožės vaiką. Išgelbėjo tik pirmieji mano darbai, kurie buvo publikuoti spaudoj <...>. O tas laikas prie Stalino labai sunkus buvo. Tapybos sekcijoj pasakė: ne, geriau tegu daro „Salomėją Nėrį su lietuviškąja divizija“. <...> Šitas darbas man išgelbėjo tėvus [nuo tremties].“ Dabar tas darbas (yra kelios jo versijos, pirmoji 1949 m.) gali atrodyti juokingas ar niekingas. Bet kai žinome jo istoriją ir kai pažiūrime iš teroro akivaizdoje visiškai pažeidžiamo žmogaus pozicijos, o ne šaltai ideologiškai iš dabarties teisuolio pozicijos, viskas atrodo gerokai sudėtingiau. Patys stipriausi parodoje būtent šie du tekstai: Gudaičio ir Jacevičiūtės-Jėčiūtės. Tačiau pasirinkta juos pateikti tarp propagandinių kaip lygiaverčius, žiūrovas pats turi atsirinkti, kas yra kas.

Kūriniai – tik propagandos priemonė?

Parodoje rodomi Lietuvos dailės klasikų Petro Kalpoko (jis dalyvavo Miuncheno judėjime „Secession“ ir 1937 m. pasaulinėje parodoje Niujorke!), Jono Švažo, Sofijos Dembovskytės-Romerienės ir kitų darbai, kuriuose vaizduojamos temos, susijusios su karu bei pokariu ir sistemos siekiu parodyti, kad visuomenė palaikė SSRS okupaciją.

Susidaro įspūdis, kad ir meniniu požiūriu menkaverčiai ideologijos produktai (labai propagandiniai darbai, kaip Vytauto Mackevičiaus), ir kur kas aukštesnę meninę vertę turintys kūriniai, kaip Sergejaus Gračiovo „16-oji divizija prie Klaipėdos“, Silvestro Džiaukšto „Iš užduoties“ ar kt., parodoje vertinami taip pat – ne kaip meno kūriniai, o kaip priemonė sovietinei ideologijai atskleisti, kaip sovietinės ideologijos veikimo Lietuvoje per meną ir menininkus pavyzdžiai. Net jeigu tada tematiškai darbai tiko sistemai, dabar niekas nedraudžia juos permąstyti naujai, jau ne kaip ideologijos įrankius, o kaip meno kūrinius. Iš Galinos Petrovos-Džiaukštienės girdėjau, kad jos vyrui visą gyvenimą buvo įdomi blogio tema plačiąja prasme, jis, nors pats nepatyręs baisiausių karo epizodų, į žiaurumo aspektus gilinosi (pati Petrova-Džiaukštienė, išgyvenusi Stalingradą, karo niekada netapė).

Drąsa ir retorika

Be abejo, parodai surengti reikėjo drąsos ir daug laiko, įdirbio, žinių. Kuratorė menotyrininkė Indrė Urbelytė sovietinį meną tyrinėja nuo pat savo bakalauro darbo. Jos magistrinis „Antrojo pasaulinio karo vizualinis naratyvas okupuotos Lietuvos dailėje 1940–1990 metais“ tapo geriausiu tarp humanitarinių mokslų darbų 2022 metais. Dabartinio karo realijos jos menotyriniam ilgalaikiam tyrimui reikšmės greičiausiai neturi. Tačiau dabarties įvykiai turi reikšmės tam, kaip paroda pristatoma – parodos retorikai. Tokią parodą surengti šiuo metu nebuvo lengva, matyt, reikėjo kolegas, muziejaus direktorę ir rėmėjus įtikinti, kad kuratorė ir kiti organizatoriai nepalaiko Rusijos karo Ukrainoje ar sovietmečio ideologijos, jei jau rodo tokius darbus. Greičiausiai parodos retorika arši siekiant atsiriboti, nesusitapatinti su jos turinio ideologija. Parodos anotacija prasideda taip:

„Ar XX a. diktatorių įsuktas cenzūros ir propagandos aparatas toliau veikia mūsų laikus? O gal okupantų ideologinės klišės atsikartoja šiandienos agresorių retorikoje? Rusijos karas prieš Ukrainą parodo, kad taip. Iki šiol tebesitęsiantys Kremliaus bandymai sunaikinti Ukrainą verčia atsigręžti į skaudžią okupacijų patirtį ir iš naujo permąstyti po Antrojo pasaulinio karo sovietų okupuotose teritorijose diegtus imperinius naratyvus.“

Paryškinau žodžius ir žodžių junginius, kurie atliepia dabartinę dominuojančią ideologiją, veikiančią per šiandieninę mūsų propagandą. Taip, tikrai, yra „jų“ ir yra „mūsų“ propaganda. „Mūsų“ propaganda mums atrodo gera ir teisinga. Be abejonės, propaganda reikalinga politinėms idėjoms skleisti – be jos nebūtų pasiekta nei 8 valandų darbo diena, nei moters teisė balsuoti ar išsiskirti, nei Lietuvos nepriklausomybė. Kad paveiktų kitų žmonių protus, bet kokios idėjos gali būti skleidžiamos, įžodinamos, įvaizdinamos. Tiesa, kad bendra vieninga nuomonė pavojaus akivaizdoje, kokį dabar patiriame, reikalinga, – esame pažeidžiami ir priklausomi nuo kitų šalių, nuo NATO, nes esame maža šalis.

Propaganda žiniasklaidoje yra normalus ir neišvengiamas dalykas, bet reikėtų mokytis tai atpažinti kaip propagandą. Muziejus galėtų edukuoti lankytojus ir kurti kritinę distanciją su propagandos retorika kaip tokia – parodyti priešišką propagandą, bet neužsimerkti ir prieš savosios klišes. Būdami prieš Rusijos agresiją, vis dėlto turime atpažinti vietinės propagandos klišes ir išlikti aukščiau nei sovietinių laikų propagandistai, naudojęsi meno institucijomis.

Kritinis požiūris į propagandos fenomeną?

Tekstuose prie kūrinių man taip pat pritrūko atsiribojimo nuo to, ką būtų galima vadinti šiandienine propaganda (kartoju: šis žodis gali turėti ir teigiamą konotaciją, propaganda, ypač karo metu, yra netgi reikalinga, ji daugelio net nepastebima). Pavyzdys: rašoma, kad „okupacinis režimas didelį dėmesį sutelkė į vaizdinę propagandą – nepriklausomos Lietuvos simbolių šalinimą iš viešosios erdvės ir prosovietinės produkcijos kūrybą“. Bet pažiūrėkime, kas atsiranda vietoj tokios produkcijos nepriklausomybės metais, – tokia pat produkcija, tik atspindinti dabartinę ideologiją: Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus skulptūros, partizanų kalavijas vietoj sovietinės Kryžkalnio Motinos etc. Vyko didžiulės diskusijos dėl Vyčio centrinėje aikštėje. Tai, kas vyksta su simbolių keitimu, ypač su paminklais, yra sovietinei veidrodinė propaganda, tik su dabarčiai tinkamais simboliais. Manyčiau, menotyrininkams būtina atkreipti į tai dėmesį ir skatinti meno mylėtojų kritinį mąstymą.

Taip pat galima būtų labiau akcentuoti, kad ir vakarietiškas Antrojo pasaulinio karo, ir Didžiojo tėvynės karo naratyvai – abu yra istorinio pasakojimo konstruktai. Parodoje atrodo, kad vienas yra neteisingas (DTK), o kitas – neginčijama tiesa. Faktas, kad istorija perrašoma priklausomai nuo politinių sąlygų (net ir dailės, ką jau kalbėt apie politinę valstybių istoriją). Čia, rodos, organizatoriai pasitiki publika, kad ji pati susipras, arba tiesiog nenorėta pabrėžti istorinio pasakojimo sąlygiškumo.

Vienas ryškesnių parodos kuratorinių sprendimų – į stop juostas panašios dekoracijos ant sienų ir vitrinų tiems lankytojams, kurie, tikėtina, neskaitys darbų etiketažų, aprašų. Ant tų juostelių tokie užrašai: ATMINTIES PERRAŠYMAS, MENAS – PROPAGANDA, SOVIETIZUOTA KANČIA, SOVIETINIO ŽMOGAUS MODELIS, MOTERIS: MOTINA IR TĖVYNĖ etc. Kad netyčia kas nors nepamanytų, kad rodomi kūriniai gali būti suprasti kaip menas arba kad organizatoriai šios parodos objektus galėtų vertinti kitaip nei propagandos priemonę.

Pabaiga

Paroda pati savaime yra svarbus įvykis vien dėl pastangos kalbėti apie sovietmečio meninį gyvenimą, tai daug sveikiau nei nutylėti nepatogias temas. Vis dėlto iš pasirinktos retorikos, būdo kalbėti apie sovietinės ideologijos veikimą per meno sistemą dar justi pas mus tvyrantis poreikis smerkti, neigti ir atsižadėti visko, kas susiję su sovietmečiu, išsižadėti to kaip savos patirties. Visuomenė dar neiškelia trauminių patirčių į šviesą ir sveikimo dar reikės palaukti. Paroda turėtų potencialo tapti psichoterapijos seansu plačiajai visuomenei, iškeliant sunkią istoriją, žvelgiant iš žmonių istorijos perspektyvos ir padedant be dabarties ideologijos persmelkto smerkimo įsisąmoninti, kad mūsų menininkai, dailės klasikai, stalininio teroro laikais ir vėliau tapė sovietų sistemai tikusius darbus, ir ramiai, be kaltinimo pripažinti, kad didelė visuomenės dalis tiesiog tuo metu gyveno. Tačiau pasirinkta parodos retorika ir netolygiai dėliojami akcentai tam psichoanalizės seansui trukdo.

Tokia tarsi gynybinė retorika taip pat liudija, kad reikėjo daug drąsos surengti šią parodą dabar. Tikiu, ši ekspozicija artina laiką, kai visuomenės kritinis mąstymas bus pakankamai stiprus ir ji galiausiai pagis po sovietmečio kolektyvinių traumų, galės žiūrėti į meno kūrinius naujai ir laisvai, ne tik per valstybinės ideologijos akinius, kad ir kokia ta ideologija būtų.

Paroda veikia iki 2024 m. kovo 3 d.

Naujasis arsenalas (Arsenalo g. 1, Vilnius)