Kaukiantis (ir tylintis) menas karo fone

Kai naujienos iš pasaulio atsiduoda siera lyg iš pragaro šuns Garmo nasrų sklindantis karštas alsavimas, kai žinios atrodo lyg lavos srautas, kuris grasina išsiveržti pro skylančios žemės plyšius ir nušluoti iki šiol buvusią tvarką, kyla natūralus klausimas: ką esant tokiai situacijai veikia menas? Ar jis vis dar turi kokių nors galių, kaip jis atliepia, reaguoja į įvykius, o gal net juos numatė?

Žinia, kad istorijos pokyčiai kartais aktualizuoja primirštus kūrinius ar gerai žinomus parodo naujais rakursais, tokia ta meno galia keliauti kartu su mumis per laiką, vis keičiantis ir liekant aktualiam. Kartais visai įdomu savęs paklausti, tarkim, ar karo Ukrainoje kontekste vis dar aktualus Mikelandželas. Ir man nereiks Jums įrodinėti, kad „Vergai“ („Pabundantis vergas“, „Mirštantis vergas“, „Maištaujantis vergas“, „Jaunas vergas“, „Barzdotas vergas“, 1513−1523) ir belaisviai vis dar laukia savo išsilaisvinimo, kad kol egzistuoja priespauda, tol jie mums kalbės apie įkalintą dvasią ir kūną. Karo Ukrainoje metu nuolat prisimenu Pablo Picasso „Gerniką“ (Guernica, 1937), kurios siaubas ir skausmas vis dar persmelkia net žvelgiant į reprodukciją, nors Picasso, kaip daugumai XX a. modernistų, labiausiai rūpėjo atrasti naujas formas ir asmeninį matymą, o ne perduoti žinutę ar kalbėti apie politines, socialines bėdas, kaip tikimasi iš šiuolaikinio menininko.

Šiandienos TV ar interneto naujienų vaizdai kartais baisesni už vaikystėje per prievartą rodytus sovietinius filmus apie karą, jie neabejotinai prilygsta „Gernikai“, tad atvykusi į Kauno Meno parko galerijos parodą „4XGB“, kur eksponuojami keturi mano mylimi studijų bičiuliai (Aidas Bareikis, Žilvinas Kempinas, Julius Ludavičius, Ieva Martinaitytė-Mediodia), atvilkau su savimi ir žiaurių žinių šleifą. Šių dienų karo baimė, atrodo, jau tapo įprasta būsena, bet ji vėl ir dar agresyviau šiepia nasrus, versdama ir į meną žvelgti per nematomą grėsmės šešėlį.

Šalia reportažų iš fronto ar Izraelio – Juliaus Ludavičiaus koliažai, kuriuose staiga išnyra laikraščio naujienų, nuotraukų fragmentai, o ekspozicinėje salėje, kur kabo jo tapyba, nuolat dingsta šviesa, šie kūriniai tampa gyvais ir aktualiais dabarties pasakotojais. Tiesą sakant, nors Ludavičiaus kūrinius žinau jau seniai, taip juos pamačiau tik dabar. Kažkieno išmesti, o menininko Aido Bareikio surinkti objektai, sujungti į netikėtas netvarias struktūras, tarsi apimtas erozijos ar sunaikintas katastrofos, taip pat beda pirštu į suniokotų miestų vaizdus, nuolat plūstančius į mūsų smegenis bei širdis. Kiborgų, mikroschemų, lustų, nykstančių ledynų ir bakterijų pasaulis Ievos Mediodios kūryboje jau seniai tyliai šnabžda apie Apokalipsę, o dabar ir realybėje tuo grasina paklaikę diktatoriai.

Tačiau didžiausią nuostabą patyriau prie Žilvino Kempino darbų. Lyg kaip prieš dvidešimt metų salėje vis dar sukasi ore plevenanti magnetofono juosta, perlaužiančiai per pusę vandens optinei apgaulei priešinasi šaukštelis, nepaprastai efektingai veikia šviesa ar linijos, bet visa tai atrodo lyg užsilikę iš XX a. modernistų dirbtuvių, kur forma ir buvo turinys. Kempino kūriniai karo kontekste atrodo lyg rafinuoti tarpukario Vokietijos kultūros veikėjai žydai, iki paskutinės minutės nepastebėję, kaip jų šalį apėmė fašizmas, ir nesupratę grėsmės. Arba dar paprasčiau – kam rūpi šaukštelis, neigiantis optikos dėsnius, ar itin meistriškai apšviestos vielos linijos, kai kasdien griaunami miestai? Net jei meno paskirtis būtų tik terapinis poveikis, vargu ar „Guoliai“ (BEARINGS, 2015) arba „ES SERIES“ (2018) mus paguostų. Suprantama, kad parodoje pristatomi ankstyvesni kūriniai, nes visai neseniai, dar šią vasarą, Prano Domšaičio galerijoje rodytos jo „Šviesos skulptūros“. Tiesa, šie nauji kūriniai taip pat turi visus anksčiau išvardintus bruožus, besisiejančius su dabarties pasaulio grėsmėmis.

Deja, menininkus nuolat apninka pagunda tiražuoti savo sėkmingiausius ėjimus, nes keistis nėra paprasta ir nesėkmės atveju autoriaus populiarumas gali gerokai sumažėti. Vieną iš tokių drąsių pokyčių galime matyti Žygimanto Augustino kūryboje. Nuo šmaikštaus, žavaus savęs, kaip nevykėlio, atliekančio įvairius vaidmenis, eksploatavimo tapyboje („Klonuotas I“, 2010; „Jis“, 2013; „Hrönir#3“, 2006; „Du gracijai II“, 2004–2005, ir kt.) šis menininkas perėjo prie Žygimanto Augusto ir savo pavardžių / vardų panašumo įkūnijimo (serija „Iš asmeninio archyvo“, 2019) bei visai naujos temos – veido struktūros analizės, taip pavertęs save Donelaičiu („Autoportretas pagal K. Donelaičio kaukolės matmenis ir kraniometrinis Donelaitis“, 2014), o Barborai Radvilaitei ar Bonai Sforcai suteikęs savo bruožų.

Darbai pelnė plačiosios publikos simpatijas, tačiau visi suprantame, kad vargu ar kokiam užsienio žiūrovui gali rūpėti Žygimantas Augustas arba Donelaitis. Visai kas kita karo baimė – ji bendra, dauguma bijo bombardavimų, žudynių, kitokių katastrofų. Tik nemanykite, aš visai nenoriu pasakyti, kad menininko kūrybos pokyčiai atsirado iš išskaičiavimo, – tokie sprendimai tiek mene, tiek kasdienybėje labai retai pasiteisina ir sukuria visavertį gyvenimą. Žygimantas Augustinas dar per pandemiją pasakojo, kad domisi garso technika, su užsidegimu kalbėjo apie galimybes ir būdus pačiam pasigaminti reikalingą aparatūrą, todėl naujausiuose jo kūriniuose pagrindine priemone tapęs garsas yra jau seniai prijaukintas, su juo menininko gerai susigyventa. Akivaizdu, kad ne iš išskaičiavimo, o iš aistros. Nesvarbu, kad tai beždžionės staugūno Alouatta riaumojimas ar pavojaus sirenos kaukimas. Žaviuosi, kai menininkai turi paralelinius gyvenimus – ilgalaikio domėjimosi objektų ir įvairių hobių. O kai šie hobiai įsiveržia į jų kūrybą, dažnai įvyksta reakcija, paaiškinama tik alchemijos dėsniais, – hobis virsta auksu.

Naujausia Žygimanto Augustino paroda „Nuo ramybės iki panikos“ VDA galerijoje „Artifex“ pasakoja apie pavojų skelbiančias sirenas, įvairias jų technines modifikacijas, pasakoja ir apie chtoniškąsias būtybes sirenas, viliojusias jūreivius dainomis bei arfų garsais, taip pat apie minėtą džiunglėse stūgaujančią beždžionę. Tačiau menininkas, susidomėjęs garsu, nepaleidžia vienos iš pagrindinių savo kūrybos linijų – piešinio. Tik, priešingai nei Kempinas, kuris negali paleisti magnetofono juostos, Augustinas piešiniu turi ką pasakyti. Meistriškai nupiešta „Sirena“ (2023) iš piešimo pamokų pažįstamu gipsiniu graikų deivės veidu pajėgi privilioti ne vieną meno gerbėją. Kaip sako menininkas, pagal mitologiją, sirenos buvo ir vyrai.

Augustinui pavyko ne tik patupdyti Sireną (nors nepavyko įkalbėti nusimauti juodų pirštinių, matyt, pačiuptų menininko dirbtuvėje), bet ir sustruktūruoti pavojaus signalus – tiek mechaninius garso įrenginius, vadinamus sirenomis arba staugūnais, tiek pačius garsus. Autoriui pavyko nelaimės signalus supinti su arfos garsais, pagal mitologiją, skleistais jūreivius viliojusių moterų-paukščių sirenų.

Tiesa, gal vertėtų nupiešti sirenų daugiau, visą būrį, nupiešti ir vyrus sirenus. Gal jie savo balsais nuviliotų laivus, šaudančius mirtį nešančias raketas į taikius Ukrainos gyventojus, gal užmigdytų kraujo ištroškusias užpuolikų armijas? Sakote – nesapnuok? Bet baimė visada sapniška. Net jei ji blizga plienu, kaip blizga Žygimanto Augustino pavojaus signalų garsiakalbiai, tokie, kokie statomi dabar mūsų miestuose.

Žygimanto Augustino paroda veikia iki spalio 26 d.

Galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)

Paroda „4XGB“ veikia iki lapkričio 19 d.

Galerija „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas)