Švyturių link

Į parodą „Švytėjimai“ (kuratorė Agnė Jonkutė) patraukiu atidarymo vakarą. Balta, kaip namo akys, šviečianti galerija mane kviečia dangaus kūnus primenančiais mėlynais apskritimais ant didelių langų ir ilgų durų stiklo. Pastebiu juos net juoduojantį spalio vakarą. Atidarymo vakaro bruzdesį nustelbia mano akis iš karto patraukusios mėlynos drobės ant galinės sienos – Rūtos Katiliūtės „Kompozicija“ (2010–2011) ir „Mėlyna kompozicija“ (1996). Artinuosi prie jų kaip laivelis tamsią ir žvarbią naktį švyturių link. Su šalčiu besisiejanti paveikslo paviršiuje virpanti mėlyna spalva atrodo šilta, kviečianti apsisupti plačiais dažų potėpiais, kuriančiais vos juntamus atspalvių perėjimus.

Iš dešinės – alyviniai Sigitos Ūlos Gečaitės paveikslai „Liepos spalva ir tiek arba Švytintys“ (2021) ir „21 įkvėpimas ir iškvėpimas arba Plaučiai pilni oro“ (2021). Prisimenu šios menininkės darbus parodoje „Trys spalvos“ Trakų Vokės dvare. Tuomet jie man švytėjo kitomis spalvomis, lyg turėtų daugiau gylio. Galbūt taip atrodė dėl tamsių dvaro sodybos tapetų ar ne tokio ryškaus ekspozicinio apšvietimo. Bet net ant baltos sienos Gečaitės drobės išlaiko savybę tapti portalu į ramią, meditatyvią būseną, netrukdo pasinerti į švelnias atspalvių gelmes.

Pamėnkalnio galerijos erdvė man kiekvienoje parodoje sukuria atradimo džiaugsmo kupiną patirtį, kai landžioju tarp kolonų, smalsiai suku už kampo, ieškodama naujų žiūros taškų. Tą darau ir „Švytėjimuose“. Atsuku nugarą pirmiesiems vedliams ir leidžiu sau įkvėpti bendrą parodos gūsį. Paroda eksponuojama spalvų kontrasto principu, tačiau neatrodo banaliai. Kontrastai sujungia parodą į vientisą pasakojimą ir kartu leidžia sužibėti kiekvienam kūriniui atskirai. Paroda alsuoja ramybe, susitaikymu, jog esi kažko didelio maža dalelė. Ypač apie tokias būsenas man kalba Dano Aleksos „Miškas asteroide“ (2023). Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardo asteroidas – tik pikselis teleskope, o menininkas naudoja Čiurlionio paveikslų fragmentus, išdidintus iki pikselių. Švelnių spalvų dėmės beveik hipnotiškai keičiasi iš vienos konfigūracijos į kitą, niekada neatskleisdamos, ką iš tikrųjų vaizduoja.

Ant sienos priešais koloną su pastaruoju darbu – Dariaus Žiūros kūrinys iš serijos „Miręs vanduo“ (1995): ryškiai raudonas kvadratinis rėmas, už stiklo raudonį aižo maži balti kristalai. Norisi prispausti nosį prie paviršiaus, patikrinti, ar jis šaltas kaip šerkšnas, užkonservuotas raudoname rėme, bandyti šiltu kvapu pažadinti amžinybėje sustingusius lašus.

Šalia it drugelio sparnai nuo sienos atsiplėšia ir išsiskleidžia Žanetos Jasaitytės-Bessonovos kūrinys „Delnuose“ (2023). Iš pirmo žvilgsnio delnai dar primena plaučius, gal dėl to, kad visa paroda man asocijuojasi su kontroliuojamu, ramiu ir giliu kvėpavimu. Nakties dangų primenantis mėlis vėl neatrodo bauginamai, o labiau primena jaukią drevę, tinkamą žiemos miegui. Taip pat ši spalva nukenksmina beveik nuodingai raudoną Žiūros darbą.

Pačiame galerijos centre, kvadrate tarp kolonų, Ramūno Almino skulptūrinis objektas „Horizontas I“ (2021) atrodo organiškai iškilęs iš galerijos grindų lyg rami įlankos banga. Virš jos – iš pirmo žvilgsnio beveik nepastebimas sidabrinis mėnulis „Horizontas III-a“ (2021). Abu kūriniai sukuria įtaigią instaliaciją, tačiau gaila, kad ją visiškai patirti trukdo kolonos ir po atidarymo atsiradusi apsauginė tvorelė aplinkui. Toliau nuo „Horizonto“ mano akį patraukia kaip degantis dangus leidžiantis saulei juosta. Tai Henriko Čerapo septyni paveikslai iš serijos „Papes sapņi“ (2018). Su ryškia linija kontrastuoja ant gretimos sienos kabantys ramūs Gečaitės stačiakampiai, tačiau kartu alyvinė spalva tęsia saulėlydžio naratyvą.

Man vienas įdomiausių darbų parodoje pasirodo Julie Wolfe „Įrodymų suvestinė“ (2023), esantis į dešinę nuo „Papes sapņi“. Williamo Matthewso knygos „Klimatas ir evoliucija“ (1939) puslapiai išmirkyti chlorofile ir saulės šviesoje nusidažę sodriais žaliais atspalviais. Sukabinti ant sienos jie primena vijoklius ar jūros žoles, knygos lapai tampa augalų lapais. Sodrios spalvos ir vis dar šlapi atrodantys chlorofilo tekėjimo takeliai sukuria įspūdį, kad jie ne spinduliuoja šviesą kaip kiti kūriniai, o ją sugeria ir brandina savyje.

Iš lakoniškos anotacijos ir trumpo parodos pristatymo per atidarymą suprantu, kad „Švytėjimai“ nemėgsta žodžių. Gal taip vengia vizualinės taršos? Bet man trūko bent trumpų darbų aprašymų, kurie padėtų nukreipti meditaciją viena ar kita linkme. Pati galerijos erdvė man irgi pasirodė per daug balta ar per ryškiai apšviesta. Erdvė tampa per daug sterili, neleidžianti kūriniams visavertiškai atsiskleisti.

Tačiau vis vien neabejoju, kad būtų labai įdomu permainingo oro dieną įsikurti ant didelio lango palangės ir stebėti, kaip priklausomai nuo apšvietimo keičiasi parodos tonai. Linkiu sau ir kitiems einant pro šalį užsukti į galeriją kuo daugiau kartų ar bent užmesti akį pro langą ir patvirtinti arba paneigti mano mintį.

Paroda veikia iki lapkričio 4 d.

Pamėnkalnio galerija (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius)