Dailė
Jonas Valatkevičius buvo pirmas menininkas, iš kurio ėmiau interviu. Gal drąsino tai, kad ir jis – menotyrininkas, tad buvo galima tikėtis solidarumo ir supratimo. Labai baisu, nes pirmas gyvenime interviu, Jono tapiniai rūstūs, niūrūs, maištingi, įsivaizdavau jį kaip besikeikiantį metalistą. Tačiau tai buvo vienas maloniausių pokalbių, labiau priminusių sanatorinį atsipalaidavimą. Laikraštis žymi, kad pokalbis publikuotas lapkričio 30 d., bet aiškiai pamenu, jog kalbėjomės Vokiečių gatvės lauko kavinėje plieskiant saulei.
Kadangi Jono kūryboje pats principas (kodėl ir kaip) nestipriai pakito, nutariau peržiūrėti seną interviu ir pakviesti Joną dirbti jau su esamu tekstu. Žinoma, seną pokalbį iškarpiau, išėmiau tas dalis, kurios visai nebeaktualios, pavyzdžiui, apie tai, kodėl mėgsta eksponuoti parodas mažuose miesteliuose, ir tai, kas buvo susiję vien su sena paroda, kurios proga kalbinau anąkart. Pokalbį palimpsesto principu siūliau perkurti kitos parodos proga – Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ atidaryta paroda „Laimingo tau likusio gyvenimo“ (veikia iki gegužės 20 d.). Naujos mintys, klausimai ir reakcijos į seną pokalbį išskiriamos kursyvu.
Nemažai rašiusiųjų apie tave vis įsivelia į menotyrininko-menininko santykio aiškinimąsi ir dažnai išvengia pokalbio apie patį meną. Keista, bet menotyrininko profesijos priminimas nuskamba net kaip priekaištas.
Taip buvo pačioje pradžioje. Maždaug nuo 1997-ųjų reakcija tapo švelnesnė. Tai tiesiog iš sovietmečio paveldėtas suvokimas, kad kiekvienas turi daryti tai, ko mokėsi: tapytojai tapyti ir panašiai. Pirma reakcija buvo būtent tokia, vėliau nebekildavo tokių iš principo nereikšmingų problemų. Šiandieniniame meno pasaulyje įdomiausi yra veiksmai, kurie išeina už klasikinio kūrinio ir meno rinkos apibrėžimo ir egzistuoja neįvardijamuose pakraščiuose. Įdomiausia, kai kiekvienas veiksmas pirmiausia yra skirtas savo egzistavimui pasaulyje suvokti. Tam yra daug būdų.
Regis, dėl specialybės vis dar klausiama? Pamaniau, kad priežastis gali būta kita, tiesiog buvai labai įsimintinas kuratorius, Šiuolaikinio meno centre kuravai nuostabias parodas, pavyzdžiui, Marijos Teresės Rožanskaitės, Povilo Ričardo Vaitiekūno, ypač tuo metu, kai ŠMC labai veržėsi į naujus menus, dėl to kildavo nemažai purslų. Galbūt tiesiog gedima tavęs kaip kuratoriaus. Be to, į meną žvelgi ne kaip į karjerą. Ar slapčia pasvajoji būti netikėtai atrastas ir pakviestas į, tarkim, „Tate“ galerijos Turbinų salę? Pagal geras Giorgio Vasari tradicijas, kuris dailininkų gyvenimo istorijas rašo kaip Pelenės iškilimo.
Regėti laisvuosius menus kaip karjerą yra klaida. Deja, čia negauni jokių garantijų, nes keliauji užrištomis akimis tamsiu tuneliu ir niekas nežino, kas yra sėkmė. Niekas negali garantuoti, kad tai, ką darai, yra vertinga. Net jei šiandien tavo kūrinius perka ar rodo muziejuose, nėra garantijos, kad kas nors tave ir tavo kūrybą prisimins po 20 metų. Todėl kurti reikia tik tuomet, kai nekurti negali, ar bent jau tada, kai „nekurti“ yra prastesnė išeitis nei kurti. Deja, logiškai paaiškinti, kodėl tai darau – negaliu. Tačiau suvokimas, kad tai, ką tu darai, neturi jokios paskirties, tikslo ar prasmės, – išlaisvina. Tai yra tas jausmas, kai atsistoji savo parodoje jos atidarymo išvakarėse ir staiga galvoje išnyra klausimas – kas iš to? Nieko.
Mane labiausiai domina tavo tapyba.
Dabar tapymą suvokiu kaip visiškai individualų veiksmą. Nebeliko jokios būtinybės net sau aiškintis, kodėl tai darau. Tiek, kiek galėjau apie tai pasakyti racionalizuojančia kalba, jau pasakiau. Konkrečių dalykų suvokimas kinta kartu su bendrais mąstymo poslinkiais. Dabar man nebėra svarbu apibrėžti, suskirstyti, įvardyti. Tiesiog plaukioju informacijos jūroje, pasiimu šį tą, kas man įdomu, ir išmetu į tą jūrą atgal. Tai turbūt ir yra kūrybinis procesas, jis nebūtinai turi būti susiaurinamas iki kokio nors aiškaus veiksmo.
Dabar spalvingus tavo darbus pirmiau siūlyčiau vadinti piešiniais, ypač po to, kai Vilniaus grafikos meno centro kolegės Jurga Minčinauskienė ir Kristina Kleponytė-Šemeškienė parodų ciklu, skirtu piešiniui, taip išplėtojo šią sampratą, kad ji tapo ne tik plati, bet ir labai atvira. Tačiau planuojant parodą (ją inicijavau) kai ką vadinai iliustracijomis. Tai dar vienas kontekstas. Koks santykis su juo?
Kai piešiu – negalvoju apie pavadinimus ir skirstymus. Jų prisireikia tik tuomet, kai piešiniai išeina iš namų. Tada jiems būtina duoti kokį nors vardą. Tačiau man nesvarbu – gali klasifikuoti, kaip širdis geidžia. Tai, kas šiandien vadinama „iliustracijomis“, yra didžiulis blokas įvairiausio stiliaus ir technikos piešinių, kuriuos kuria žmonės, esantys tarp meno, dizaino ir reklamos. Labai dažnai šie kūriniai turi funkcinę paskirtį – būti reklamos dalimi, iliustruoti straipsnį žurnale, būti užsakyti įmonės ar institucijos. Tai yra menas, kuris gyvuoja instagrame (nes dažniausiai yra skaitmeninis), o į meno mylėtojų rankas dažniausiai patenka kaip spausdintuvo atspaudai. Tai demokratinis aukštojo meno flangas: kadangi atspaudų kiekis nėra apribotas (t.y. nėra originalo), vieno atspaudo kaina tokia, kad bet koks žmogus gali jį įsigyti ir taip į savo namus parsinešti meno. Atspaudų parduotuvės – nauja galerijos forma (Vilniuje šiuo metu yra bent dvi tokios).
Iš ankstesnių pasisakymų buvo galima suprasti, jog tau svarbu komunikacija, individuali reakcija. Ar galima tavo meną vadinti postmodernistiniu?
Komunikacijos paieškos buvo įdomesnės anksčiau, kai pradėjau tapyti, kokiais 1994 metais. Bet jaučiu, kad galvoti apie pranešimo efektyvumą man nebeįdomu. Dabar manau, kad mano tapyboje jokio pranešimo išvis nėra ir ji neturi nieko bendra su postmodernizmu, bent kaip jis pas mus apibrėžiamas. Tai, ką darau, yra grynas modernizmas – visiškai, pagal visus parametrus. Tai – vidinės būtinybės paskatinti veiksmai kandinskišku požiūriu, jie uždari, save patenkinantys ir nereikalaujantys išorinio suvokėjo. Vienintelė priežastis, dėl ko aš kartkartėm juos parodau, yra paprasčiausias garbės troškimas – menininko statusas man visai mielas.
Dabar tu dirbi komunikacijos srityje. Ar tai keičia tavo meną? Ar tai kaip obuoliai ir apelsinai?
Keičia tiek pat, kiek keičia bet koks gyvenimo faktas. Jei dailės kritikas ir menininkas yra du savarankiški personažai, reklamos kūrėjas tampa trečiuoju. Nežinau, galbūt dviratininkas yra ketvirtas. Vilniaus grafičių dokumentuotojas – penktas (kiekvienas mano personažas turi po instagramo paskyrą).
Darbas reklamoje labiausiai išmoko aiškiai formuluoti mintis, leidžia suprasti, kaip žmones gali veikti vaizdo, teksto ar dar kokie kiti pranešimai. Nepaisant to, nemanau, kad menas privalo būti aiškus, logiškas, pagrįstas. Menas turi teisę būti miglotas, menininkas gali klysti, būti nesuprantamas. Kartais manau, kad viena iš šiandienos meno misijų – duoti funkcinės komunikacijos alternatyvą. Parodyti, kad pasaulyje galima ne tik racionali, tikslinga, aiški komunikacija, kokia bando būti reklama, nes ir pasaulis, kuriame gyvename, nėra nei aiškus, nei logiškas, nei tikslingas.
Kas tuomet yra šalia tapybos (paskutinėje parodoje „Akademijos“ galerijoje) eksponuoti manifestai?
Tai nebe menas, nebe kritika, tai politika. Elementariausio visuomeninio veiksmo pavyzdys. Čia svarbu ne tikslo siekimas, ne tikėjimas, jog gali ką nors pakeisti, bet būtinybė išmokti pasakyti savo nuomonę visuomenei svarbiais klausimais ir tai daryti nuolatos. Tam visiškai nebūtina, kad ta nuomonė labai gražiai skambėtų, svarbiau yra ją turėti.
Dabartinėje VGMC parodoje irgi pasirodo tekstai – piešiniuose, atskiri kaip plakatai. Nors mene teksto jau iki ausų, vis tiek paklausiu: tai kas tie tekstai dabar?
Tekstų mano piešiniuose yra nuo pat pradžių. Galbūt kažkada tekstai atsirado kaip reakcija į komercinę komunikaciją, nes santykiai su popkultūra – svarbus mano kūrybos sluoksnis. Tekstai yra būdas patikslinti, susiaurinti piešinio pranešimą. Tačiau ir žodžiai – išplėšti iš konteksto. Todėl suprantu, kad žiūrovas gali gauti radikaliai kitą žinutę, nei aš turėjau omenyje. Tai nėra blogai.
Kalbi apie vidinę būtinybę išreikšti. Išreikšti ką?
Apskritai tai panašu į psichoanalitinę sublimaciją. Gintautas Mažeikis iš tokių mano kalbų juokiasi. Gal jis teisus sakydamas, kad tokia interpretacija primityvi. Bet man tai yra blogio ir vidinių demonų nugalėjimas juos pavaizduojant. O čia jau klasikų klasika, toje pačioje psichoanalizėje ar meno istorijoje panašių pavyzdžių galybė. Svarbu ne konkretus paveikslas, ne konkretus siužetas, pranešimas, ne rezultatas, bet pats veiksmas. Svarbu tai padaryti tam tikru metu, kai to reikia. Pats atvaizdas man nėra reikšmingas. Iš dalies todėl naudoju pačias pigiausias medžiagas. Mano atvaizdai vienadieniai, jau dabar matau, kaip jie nyksta.
Šioje parodoje („Laimingo tau likusio gyvenimo“) daug tavo reakcijos į rusų Ukrainoje vykdomą karą. Tai nuolatinė liudininko trauma. Instagrame tavo piešiniai po Bučos man padėjo vėl imti kvėpuoti. Aišku, jie karo nepabaigia, nieko nenubraukia, bet kažkaip padeda imtis skausmo perdirbimo veiksmų. Tu sakai, kad šį kartą renkiesi vidurinio piršto strategiją. Gal gali paaiškinti, ką turi galvoje? (Man atrodo, kad maišto pozicija tavo kūrimo akte yra nuolatinė ir dažnai kertinė).
Aš gimiau pasaulyje, kuriame buvo tik balta ir juoda. Sovietinis pasaulis neleido daugiau interpretacijų – tik „jei tu ne už mus, vadinasi, prieš mus“. Juk taip sovietinių meno ideologų buvo neigiamas abstraktusis menas – „jame nėra mums priešiškų ženklų, tačiau nėra ir mus palaikančių, vadinasi, tai blogas menas“.
Posovietiniais laikais mūsų pasaulis staiga sužibo daugybe spalvų. Bet pastarųjų metų globalios krizės spalvas ir vėl ištrynė. Ir vėl dažnai atrodo, kad gali būti tik juodas arba baltas, be jokių papildomų atspalvių – „jei tu nepritari mums, vadinasi, esi mūsų priešas“.
Taigi, vidurinio piršto kelias yra tarpinių spalvų kelias. Tai sąžiningų klausimų kelias – net ir apie teiginius, kuriuos visi palaiko (ar bent jau palaiko tavo idėjinio rato žmonės), net ir apie amžinas tiesas. Kartu tai radikalus mėginimas suprasti, pamatyti esminius dalykus, kurie nebūtinai guli paviršiuje. Jis panašus į tą nepatogumą, kurį visada patiria sąžiningas mokslininkas, kai žurnalistas jo klausia – „taip arba ne“, nes mokslas niekada negali duoti šimtaprocentinių atsakymų. Tai labai nepatogus ir sveikatai kenksmingas kelias, nes tave užpuola ir baltieji, ir juodieji.
Koks tavo santykis su darbais?
Kaip sakiau, patiems darbams esu abejingas. Bet juos gaminant emocinė įtampa būna didelė. Aš kalbu apie egzorcizmo įtampą. Juk turi būti iki kraštutinumo įsitempęs, kai nusiteiki šėtoną nugalėti.
Tapai su įniršiu?
Greičiau būnu iki kraštutinumo įsitempęs ir ryžtingas. Tai situacija, į kurią gali žiūrėti labai rimtai, – šis veiksmas tavo gyvenimui duoda esminių dalykų. Pavyzdžiui, gelbsti nuo savižudybės, o tai jau yra daug. Tiek pat teisinga sakyti, kad tokia tapyba – tiesiog kvailiojimas.
Koks tavo santykis su tradicija?
Geras. Kai mokiausi Akademijoje, pasitaikydavo minčių apie tai, kad viskas, ką darau, prieštarauja akademinėms taisyklėms. Tačiau tai gali būti įdomu tik kurį laiką, nes iš principo tai „plokščia“ problema. Man tai buvo laikas, kai gaudavau tam tikrą informaciją, o elgdavausi priešingai. Kol esi veikiamas tokios situacijos, malonu galvoti, kad darai kažką priešinga. Vėliau tai nebetenka reikšmės.
Kodėl naudoji tiek daug spalvų? Tave vis norisi lyginti su Meksikos mirties šventės kultūra.
Pataisau – aš naudoju nemaišytas, grynas spalvas. Bet šis pasirinkimas nėra ideologinis, greičiau praktinis. Kai pradėjau tapyti, dažų įsigyti buvo sunku. Juos pardavinėjo LDS parduotuvė ir pirmiausia dažų įsigyti galėdavo LDS nariai. Kai į parduotuvę galėdavo patekti studentai – būdavo likę tik keletas labai ryškių spalvų. Pradėjau nuo geltonos, raudonos ir žalios (ne, tai nebuvo ideologinis pasirinkimas). Tuomet reikėjo piešti ir nebuvo itin svarbu, kokiomis spalvomis. Šiandien galima laisvai įsigyti begalę spalvų ir atspalvių. Tą ir darau, nors raudona, geltona ir toliau yra svarbiausios.
Ideologinis galėjo būti nebent tapybos stilistikos pasirinkimas – tapymas ryškiomis, nemaišytomis spalvomis radikaliai prieštaravo Lietuvos tapybos tradicijai prieš 30 metų, ir tai man patiko. Tačiau šiandien minėto konflikto tiesiog nėra – gali tapyti, kaip tik nori.
Ačiū už abu pokalbius.
