Dailė
Yra daug būdų keliauti po nežinomas vietoves, jausmus, pasaulius, tačiau į galvą pirmiausia ateina dviejų rūšių kelionės: vedant kitus (ir savo pėdsakais minant naujus takus) bei sekant paskui jau išmėtytas ir ne visada iškart suprantamas užuominas, kažkieno kito jau paliktus pėdsakus. Abi parodos, apie kurias pasakosiu, siūlo antrąjį kelionės būdą – sekti kažkieno paliktais pėdsakais ir takais, neatmetant galimybės paklajoti.
Pirmųjų pėdsakų ir užuominų rinkinys atsiranda ne taip seniai atsidariusioje galerijoje „Drifts“, Vytenio Buroko parodoje „Pamušalai“ (kuratorius Edgaras Gerasimovičius). Joje vis judriai sušmėžuoja kažkieno pažįstamo ar visiškai nežinomo užmiršti daiktai arba paliktos žymės. Nusiauti, bet vis dar savarankiškai pėdinantys batai. Jie, nors ir palikti, niekad nelieka vieni, nes vis nebyliai kalbasi su savo lyg susavarankiškėjusiomis sudedamosiomis dalimis (pentinais ir kulniukais). Greta kažkieno viršugalviai, šukuosenų fragmentai, sklidini ir niekad neištuštėjantys bokalai bei buteliai, virstantys amžinai purslus judinančiais fontanais...
Visi šie motyvai tampa užuomina į mūsų ieškomą iš vaizdų dingusį personažą ir jo buvimo žymėmis rodo mums paieškų kryptį, veda prie kitų pėdsakų, bet tuo pat metu jie ir patys virsta atskirais veikėjais. Čia kiekvienas batelis, net ir kiekvienas pentinas bei kulniukas, reiškia atskirus judesius, mintis, išmina savo kelius, takus ir takelius. Nuspirti parodos ekspozicijoje nematomo (nors visada jaučiamo, gal net mus stebinčio) veikėjo batai nesustoja eiti, žingsniuoti ir suktis (galbūt net šokti), o ant jų esantys pentinai išsilaisvinę pasileidžia lėkti jau į atskiras puses.
Abstrakčius ornamentus primenančių šukuosenų motyvai parodoje tampa panašūs ne į įprastą kasdieninę kažkieno šukuoseną, o greičiau į stilizuotą bei kažkaip paslaptingai savarankiškai atgijusį peruką, nors ir nuimtą nuo galvos, tačiau vis dar inertiškai judantį paskui galvas, kurias dengė. O ir palikti indai tampa nuolat besisukančiais fontanais, ne tik formuojančiais dingusiojo pėdsakus, bet ir juos nuplaunančiais, – atrodo, lyg būtume klaidinami, kad nerastume to besislepiančiojo (nubėgusio ir dingusio).
Piešinių veikėjais tapę fragmentai persikelia ir į skulptūrinius objektus kaip nuoroda į ankstesnius menininko darbus, tačiau dabar jau atkartoja ar susijungia su šioje erdvėje nesančiu veikėju ir jo daiktais. Metaliniame tinkle įstrigę butelio ir taurės kontūrai pratęsia putojančių fontanų vaizdinį, o sudžiūvusio molio gabaliukai vis atsiranda po kojomis, vis lyg netyčia paspiriami ar pajudinami kinta ir juda kartu su pieštais ir to nežinomo veikėjo paliktais bei atgyjančiais daiktais. Dalis ant žemės esančių molinių objektų spėja susijungti į didesnius gabalus ir sutelpa į peršviečiamą sunkiai pakeliamą krepšį. Jis, kaip ir besisukiojantys batelių kulnai, perukai bei fontanų purslai, o ir iš piešinių žibantis vos matomas metalinis žvilgesys, priverčia sustoti ir patyrinėti vietoje nenustygstančius vaizdinius, kol mūsų taką minančio ir ieškomo pabėgusio nežinomojo pėdsakai atauš.
Stalčiuje besislepiantys laiškai taip pat neatskleidžia ieškomojo tapatybės. Tačiau sumėtytų pėdų takai atveda prie supratimo, jog parodoje niekad ir nebuvo tikslo atrasti ką nors pasislėpusį, o tiesiog norėta, kad mintimis pakeliautume po atsikartojančius vaizdinius ir jų kuriamus kelius.
Paskutinį minėtą Buroko „Pamušalų“ motyvą – stalčių su laiškais – tarsi pratęsia
Gedimino Akstino parodoje „Noriu namo“ Pamėnkalnio galerijoje išdėstytos lentynėlės. Tik jos labai ištuštėjusios ir, regis, greitai bus visiškai tuščios. Iškart norisi spėlioti, kas ten galėjo būti, ar svarstyti, ką galėtume čia įdėti.
Iš pažiūros vienišuose rėmuose vis dėlto šį tą galima rasti. Prie medinių rėmų ar už stiklinių durelių išdėstytos gyvenimo nuotrupos ir minčių iškarpos – ties išlikimo riba vis atsiduriančių dramblių figūrėlės, vis apvagiamas gedulo drabužiais apsivilkęs atsiskyrėlis (Piterio Breigelio Vyresniojo „Mizantropo“ sumažėjusio formato paveikslėlis), įstrigęs ne tik tarp reprodukcijos popieriaus ir lentynos medžio, bet ir tarp savęs bei pasaulio, nuo kurio nuolat bėga. Eksponuojamuose tapybos darbuose, kaip ir apytuštėse lentynose, vyrauja atsitraukimo, pabėgimo ar išnykimo motyvai. Esame nukeliami į ištuštėjusias erdves ir vietas.
Daiktai, atsirandantys ir dingstantys iš parodos lentynėlių-spintelių, tampa pėdsakais, kurių net nebepamatome. Ar matome tik dalį jų. Darbai kalbasi kažkokiais liekanų šifrais ir kodais. Tušti kokonai, visai tvarkingai išsimėčiusios išnaros, burną palikę dantys ar protezai – išeita, palikta... Bet kur? Norėtųsi tikėti, kad naujo gyvenimo link. Tačiau palikti dantys ne pieniniai, išnara galbūt irgi paskutinė. Ne be reikalo vienoje iš lentynų matome dar vieną kokono nuotrauką – Ganos menininko Paa Joe paprikos formos karstą. Nors pabėgimas šiuo atveju, ko gero, mirtis, vis tiek persikeliame į kitą pasaulį. Esame priverčiami tikėti, kad ir čia tuščių lentynų, spintelių ir dėžučių nedideliame gylyje tikriausiai atrastume kažkokį portalą ar išėjimą kitur. Keista, bet darosi tarsi nelabai svarbu, kas išėjo...
Vytenio Buroko paroda „Pamušalai“ galerijoje „Drifts“ (T. Vrublevskio g. 6–2, Vilniuje) veikia iki balandžio 22 d.
Gedimino Akstino paroda „Noriu namo“ Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilniuje) veikia iki balandžio 29 d.
Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
