Neatitikimai ir suderinamumai

Kaip rašoma anotacijoje, paroda skirta autoriaus įkurto Bezdžiuonių muziejaus naujai oficialiai valiutai pristatyti. 1000 ir 100 pinigų nominalo bilietus parodoje galima rasti dviem formatais. Išspausdintus numeruotus bilietus lankytojai parodoje gali atsiplėšti patys. O du itin dideli, monochrominės tapybos darbai, vaizduojantys tuos pačius pinigus, įsprausti į galerijos kambarius. Žvelgiant į Duonio sukurtas kopijas ir originalus tiktų Boriso Groyso teiginys, kad šiuolaikinis menas nebekelia klausimo, kas yra kopija ir kas yra originalas. Patirdami skirtingas meno kūrinio formas mes patiriame originalų meno kūrinį, ne jo kopiją. Popieriniai bilietai nepablogina originalios tapybos, jos neiškraipo, bet atveria galimybę pažinti ją geriau. Kopijavimas parodoje virsta meninės kūrybos gestu, perkeliančiu meno kūrinį iš vienos medijos į kitą, iš vieno konteksto į kitą. Duonis sėkmingai daugina beždžiones ant savo sukurtos valiutos, kaip kiti skulptoriai daugina portretus ar abstrakčias formas.

Galerijos kambariai ironiškai pavadinti „vaikams“, kur eksponuojamas 100 beždžionių valiutos nominalas, ir „suaugusiems“ – su pateikiamu 1000 beždžionių bilietu. Tapybos darbus papildo išdidintos beždžionių rankų skulptūros, atliekančios ir funkcionalią – tapybos darbų stovo – funkciją. Taip pat sąlyginiame parodos viduryje, koridoriuje tarp kambarių, padėta lateksu užpildyta talpykla, tam tikra apsiliepimų knygos forma, kurioje teptuku lankytojai gali nusipiešti savo pinigą, parašyti žodžius, kurie po kelių minučių išnyks, lateksui atsitiesinus.

Duonis jau yra atpažįstamas Vilniaus skulptorius, dažniausiai kuriantis figūras – mamutus ir beždžiones. Dauguma Vilniaus skulptorių, atrodo, stengiasi, kad kūriniai užimtų kuo viešesnę erdvę, savo buvimu įpaminklintų tiek vaizduojamą asmenį, tiek skulptūros autorių, o Duonis kuria remdamasis priešinga strategija – skulptūras ir instaliacijas pritaiko itin nedidelėms erdvėms. Pastaroji mano matyta autoriaus paroda „Guotika“ 2017 m. vyko kišenės dydžio eksperimentinėje „Sodų 4“ erdvėje. Autoriaus skulptūros mieste dažnai būna įspraustos į nepatogias vietas. Tarkim, kaip „Tonis Soprano“ (2009), kuris galva rėmė Vilniaus traukinių stoties perono stogą. Ar kaip prie MO muziejaus kabantys „Viktoras ir Viktorija“ (2004). Jo skulptūrų santykis su erdve kelia tam tikrą niežulį. Panašią smagaus neatitikimo ir puikaus suderinimo pusiausvyrą galima rasti ir „Komercinėje parodoje Milijuons“.

Parodoje eksponuojamos tapybos ir skulptūrų stilistika gruboka, tarsi neužbaigta, bet instaliacija itin gerai pritaikyta prie erdvės. Į parodą eini nusiteikęs rimtai, tačiau iš tikrųjų ateini pažiūrėti beždžionėlių. Iš parodos gali išsinešti gražų bilietą – rinkodarinį priminimą, dar gali parašyti atsiminimą knygoje. Viskas tarsi rimta, nors sukurta atsainiai. Toks žaidimas su į parodą atėjusiu žiūrovu turi karnavalinį atspalvį, įsitraukdamas į jį nebegali sustoti, kaip ir nebegali po parodos grįžti į ankstesnę „normalią“ būseną. Duonio naudojama ironija, muziejaus su visais reikiamais atributais imitacija ir bilietų pristatymo parodija kuria smagius prasminius niuansus, kuriuos žiūrovai galės interpretuoti sau tinkamu būdu.

Po Duonio parodos galima rinktis tris kelius: pereiti į kitą gatvės pusę ir aplankyti Pinigų muziejų Lietuvos banke. Tikiu, kad atsinešus į šį muziejų beždžionių valiutos vėliau nebus įmanoma rimtai žiūrėti į portretus ant banknotų. Taip pat galima leistis į ekskursiją po Vilnių, lankant viešai demonstruojamas Duonio skulptūras: prie MO muziejaus, Sapiegų parke, geležinkelio stotyje ir kitur. Arba galima leistis į ilgesnę kelionę: pasiėmus bilietą iš parodos, sėsti į automobilį ir susirasti Vilniaus rajone, Savičiūnuose, Duonio įkurtą Bezdžiuonių muziejų.

Paroda veikia iki balandžio 20 d.