Saulių Chlebinską (1953–1999) prisimenant

Šiemet balandžio 4-ąją grafikui ir knygų dailininkui Sauliui Chlebinskui būtų suėję 70 metų. O jau 24-eri, kai jo nebėra... Beveik ketvirtis amžiaus, per kurį Lietuvos meno lauke labai daug kas pasikeitė. Pasikeitėme ir mes – jo amžininkai. Tie, kurie liko. Nes tiek daug jų jau yra ten, kur ir Saulius: Lietuvos knygos meno grandai Eugenijus Karpavičius (1953–2010), Romas Orantas (1949–2012), XX–XXI a. sandūroje dėję pamatus nūdienės lietuvių knygos meno estetikai.

Pirmąjį dešimtmetį atkūrus Lietuvos nepriklausomybę procesai, vykę knygos meno srityje, kėlė didelį susirūpinimą. Permainas lėmė keli esminiai momentai: naujai besiformuojanti knygų rinka, kurios sovietmečiu nebuvo, pakitusi leidyklų veikla rinkos sąlygomis, nauji leidėjų santykiai su valstybe bei nevalstybinėmis institucijomis, ženklus technologinis šuolis, rengiant bei spausdinant knygas. Tuometį knygos meno kūrėjų branduolį sudarė Bronius Leonavičius, Rimtautas Vincentas Gibavičius (1935–1993), Vytautas Kalinauskas (1929–2001), Alfonsas Žvilius, atstovavę vyresnei kartai, ir tuomet dar jauni – Izaokas Zibucas, Albertas Broga, Rimvydas Kepežinskas, Kazimieras Paškauskas, Eugenijus Karpavičius, Saulius Chlebinskas.

Saulius buvo vienas ryškiausių savo kartos Lietuvos knygos dailininkų. 1977 m. baigęs LSRS valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija) įgijo grafiko specialybę, dirbo estampinės ir knygų grafikos srityse, yra sukūręs ekslibrisų, plakatų, tačiau didžiąją savo kūrybos dalį paskyrė knygai. Per 22 metus iliustravo ir apipavidalino daugiau kaip 600 (!) knygų, buvo Vilniaus knygos meno trienalių (1987, 1990) organizatorius ir laureatas: 1990 m. apdovanotas Pranciškaus Skorinos prizu ir Lietuvos spaudos departamento premija už Justino Marcinkevičiaus knygą „Lopšinė gimtinei ir motinai“, o 1997 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos diplomu. Nuo 1993 m. rengiamuose Lietuvos knygos meno konkursuose Saulius buvo ir žiuri pirmininkas, ir narys. Jo paties apipavidalintos knygos šiuose konkursuose net 13 kartų pelnė premijų bei diplomų, atstovavo Lietuvai Pabaltijo knygų konkursuose Rygoje ir čia taip pat buvo premijuotos (iš viso Lietuvos ir tarptautiniuose knygos meno konkursuose pelnė 20 apdovanojimų).

Kaip knygos menininkas Saulius bendradarbiavo su „Vagos“, „Minties“, „Mokslo“, „Šviesos“, Lietuvos rašytojų sąjungos ir kitomis leidyklomis. Dailininkas puikiai jautė knygos specifiką ir išmanė atskirų leidinių tipų reikalavimus. Iškiliausi jo darbai siejami su poezijos, meno ir mokslinių leidinių apipavidalinimu. Dailininko kūrybinėje biografijoje svarbią vietą užima albumai „Atgimę paminklai“ („Mintis“, 1983), Irenos Kostkevičiūtės monografija „Jonas Švažas“ („Vaga“, 1985), fotografo ir keliautojo Puliaus Normanto knyga „The Invincible Amdo Tibetans“ (Helsinkis, 1994), albumas „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis“ (Valstybinis M.K. Čiurlionio muziejus, „Fodio“, „Editalia“, 1997), Irenos Kostkevičiūtės „Žmogus Vytauto Kašubos kūryboje“ (1997), „Lietuva medaliuose. XVI a.–XX a. pradžia“ („Vaga“, 1998). Visos jo sukurtos knygos pasižymi jautriomis vaizdo ir žodžio sąsajomis, padiktuotomis literatūros kūrinio pobūdžio ir leidinio žanro. Menotyrininkė Ieva Pleikienė dailininko kontaktą su literatūros kūriniu įvardija kaip „laisvą verbalinės raiškos vertimą į vizualinę“ („Dailininką prisimena knygos“, 7 meno dienos, 2003-04-18, p. 1, 8).

Ženklią Chlebinsko kūrybos dalį sudaro lietuvių poetų (Albino Žukausko, Sigito Gedos, Justino Marcinkevičiaus, Vytauto P. Bložės, Nijolės Miliauskaitės ir kt.) kūrybos iliustracijos ir jų knygų apipavidalinimas. Čia dailininkas buvo savotiškas poetų bendraautoris. Artimiausia Sauliui buvo Marcinkevičiaus ir Bložės poezija. Iš prigimties būdamas jautrus lyrikas, jis gebėjo suvokti ir pajusti poezijos nuotaiką bei pobūdį. Šis suvokimas visada lemdavo vizualinį knygos pavidalą. Menotyrininkė Kostkevičiūtė, jau po Chlebinsko mirties žurnale „Dailė ’99/2“ pristatydama jo kūrybą, išskyrė dvi dailininkui būdingas poezijos apipavidalinimo kryptis – abstrakčiąją linijinę ir tapybinę figūrinę. Šie bruožai iš esmės susiję su Chlebinsko sukurtų iliustracijų stilistika, tačiau jos neatsiejamos nuo bendros knygos struktūros. Iliustracijų ir teksto santykis dailininkui buvo vienas esminių knygos architektonikos momentų.

Nuo pat kūrybinio darbo su knyga pradžios Chlebinskas siekė išraiškingos knygos struktūros, visų jos elementų harmonijos, rėmėsi pusiausvyros, saiko principais. Pasak Sauliaus kolegos Romo Oranto, „nuoseklus, reiklus ir intensyvus darbas, sparčiai gausėjanti patirtis ugdė ir brandino neeilinį savo amato žinovą. Subtilus harmonijos jautimas, ryžtingas tikslo siekimas ir reiklumas savo kūrybai gana greitai suformavo knygos meno meistrą. Savitą ir nuolat ieškantį, atsinaujinantį. Poetišką, žaismingą, turintį tvirtas kūrėjo pozicijas ir vengiantį sustabarėjimo, netikrumo, kartojimosi“ („Žaismė ir konkretumas“, Literatūra ir menas, 2003-04-11, p. 3).

Geriausius Chlebinsko, kaip knygos dailininko, stiliaus bruožus – aiškią, bet išraiškingą struktūrą, subtilią šrifto, iliustracijų ir knygos erdvės sąveiką, ritminį proporcijų ir visumos pojūtį – atskleidžia Eglės Patiejūnienės knygos „Brevitas Ornata“ apie mažosios literatūros formas XVI–XVII a. LDK spaudiniuose apipavidalinimas (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998). Atspirties tašku dailininkas pasirinko šrifto sistemoje ypatingą reikšmę turinčią raidę O, kuri užduoda toną visai knygos struktūrai ir meniniam sprendimui. Tai iškiliausias Sauliaus darbas mokslinės literatūros dizaino srityje, premijuotas Lietuvos knygos meno konkurse.

Nors Chlebinskas knygos meno srityje ir siekė naujumo, savitiksliais eksperimentais niekada nesižavėjo. Vienas tikslinių pavyzdžių, bylojančių apie dailininko talentą pajusti literatūros stilistiką, – prieškario Lietuvos poeto Prano Morkūno (1900–1941) eilėraščių knygelės „Dainuojantis degeneratas“ apipavidalinimas (leidykla „Nemunas“, 1993). Nedidelės apimties leidinys minkštais viršeliais organiškai susijęs su poeto kuriamos dadaistinės poezijos dvasia, kuri atliepia vienintelio lietuvių dadaisto, kūrusio XX a. 4-ajame dešimtmetyje, stilistiką. Anuomet Morkūno sukurti eilėraščiai nebuvo išleisti, o 1993 m. pasirodžiusi knyga parengta iš poeto rankraščių ir jos dizainas iš tiesų buvo avangardinis.

Brandžiausi Chlebinsko kūrybos metai buvo 1997–1998-ieji. Per tuos porą metų dailininkas sukūrė keliolika įsimintinų knygų – ne tik poezijos, bet ir mokslinių leidinių, meno albumų. Viena paskutinių – graikų poeto C.P. Cavafy „Dionizo eisena“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998). Dailininkas subtiliai pajuto ir perteikė šio poeto kūrybos dvasią: konstruktyvių formų iliustracijos laisvai ir drąsiai jungiamos su ornamentiniu audiniu. Už šios knygos apipavidalinimą knygos meno konkurse „Vilnius ’99“ Chlebinskas pelnė vieną iš premijų. Tų pačių metų konkurse buvo įvertintos dar dvi 1998 m. jo sukurtos knygos – „Brevita ornate“, „Lietuva medaliuose. XVI a.–XX a. pradžia“. Iš tiesų, Kostkevičiūtė buvo teisi sakydama, kad paskutiniais gyvenimo metais Saulius „tarytum dirbo už kelis, ne vieneriems metams į priekį, kryptingai, sukauptai, skatinamas didelės kūrybinės įtampos, skubos, o gal ir kažkokios nuojautos“ (Dailė, 1999, nr. 2, p. 48–51).

Šiandien prisimenant gausų Chlebinsko knygos meno palikimą, nederėtų pamiršti ir jo kaip grafiko kūrybos. Parodose dalyvavo nuo 1973 m., surengė individualias parodas Vilniuje (1982, 1992), taip pat Niujorke (1981), Miunsteryje (1997). O 2000-aisiais Vilniaus grafikos meno centro galerijoje buvo surengta pomirtinė retrospektyvinė jo kūrybos paroda.

Chlebinsko grafikos darbai nuo 1977 m. buvo eksponuojami ir parodose užsienyje – Belgijoje, Izraelyje, Japonijoje, JAV, Kanadoje, Lenkijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vengrijoje. Paminėtinos ir svarbiausios: XVII tarptautinė grafikos paroda Kanagavoje (Japonija, 1992), II tarptautinė mažosios grafikos paroda Napoje (JAV, 1992), Europos grafikos paroda Olofstriome (Švedija, 1993), paroda „10 Vilniaus menininkų“, 1994 m. surengta Niujorke (JAV), Lietuvių grafikos paroda Vokietijoje, mažosios grafikos trienalė Paryžiuje.

Atmintyje iškyla anuomet ekspozicijose matyti metaforiški ir simboliški estampų ciklai „Mano vaikai“ (1984), „Noktiurnas“ (1992), „Gyvenimas“ (1994). Juose, kaip ir knygų iliustracijose, nesunkiai atpažįstamas Sauliaus Chlebinsko meninis braižas – abstraktus, ažūrinis linijinis piešinys baltame lapo fone, į kurį vėlesnėje kūryboje įsiterpia masyvios konstruktyvios juodos spalvos formos. Kaip ir gyvenime – greta švelnios šviesos netrūksta juodų šešėlių.