Kai vaikas lieka gyvas

Šita paroda turėtų veikti visu Kalėdų laikotarpiu, nes tarsi pratęsia, atspindi tai, koks gyvas pasaulis atrodo vaikui, tupinčiam po egle, stebinčiam žaislinį traukinį, išilgėjusius šešėlius su atvira vaizduote, kai viskas, absoliučiai viskas, tampa alternatyvia realybe, kunkuliuojančia gyvybe iki pasišiaušusios odos ir gerklėje kapotai banguojančio džiaugsmo, kai spalvos reiškia pojūčius, pavidalai virsta veikėjais ir kalba, kalba, bėga, šoka, krinta ir keliasi. Kartais įspėja arba tuojau pat sprogsta, ir lieki liudininkas. Pagal prekybos logiką Kalėdas, žinoma, kur kas labiau apsimoka pradėti iškart vos išparduodami Helovino niekeliai, dar lapkritį, todėl sąlyginai Sidorovo paroda vyksta beveik per Kalėdas. Kadangi joje telkiamas dėmesys į „Stebuklą“, gal ir logiška, kad baigiasi tamsiausią žiemos dieną, per Šv. Liuciją (13 d.). Juk po to turi imti šviesėti, tada stebuklų reikia mažiau, bet vis dėlto labai reikia.

Vienas iš vizualiai parodoje akivaizdžių stebuklų yra tai, kad tapytojo vidinis vaikas po mokymo įstaigų, nepaisant vis komerciškesnės aplinkos ir vis instagramiškesnio (kai gražiai atrodo, o turinio kaip ir nėra) pasaulio, visgi liko gyvas. Paprastai toks tyrai gyvai kūrybiškas matymas būdingas trejų–šešerių metų individams. Tėvai ir auklėtojai tuomet kraipo galvas – na, gal netyčia čia jam / jai taip gerai išėjo: visiška laisvė, neįtikėtinas tikslumas, kone poetinis talpumas, paprasčiau kalbant – genialu. Vėliau juos pradeda mokyti: „Ne ne – neišeik iš linijos, turi būti tvarkingai. Čia reikia taip, na, argi taip kojos atrodo? Ką čia nupiešei? Koks juokingas, labai kreivas kažkoks. Pabandyk dabar normaliai.“

Dominyką Sidorovą sveikinu, kad jis sugebėjo tą vaiką savyje kažkaip išgelbėti ir atsivesti į tapybą, duoti didelių drobių, dažų ir pasakyti: o dabar žaidžiam. Pirmą kartą jį atvirom akim pamačiau 2021 m. kovą, kai karantino sąlygos leido atidaryti galerijas. Tai buvo „Ugniasienė“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ – taip stipriai paveikė gal ir dėl po izoliacijos apėmusio džiaugsmo vėl lankytis tikrose parodose ir kalbėtis su žmonėmis ne ekrane. Ten irgi buvo Kalėdų atributų, pavyzdžiui, Kalėdų eglės viršūnė, kuri irgi labai greitai nurodė, iš kurios vietos čia kalbama – kažkur iš krūtinės srities, kur tarp šonkaulių dar esama vaikiško laukimo ir vaizdavimosi likučių.

Ši paroda anotacijoje vadinama nauju „Daiktų manifesto“ skyriumi. Tai tiesa – drobėse daugiau ar mažiau atpažįstami daiktai (traukinys, silikono šautuvas?), kai kurie aiškūs, o kiti dar tik nyra iš sąmonės. Ir ta atsikartojanti per kelias drobes sprogimo ar bliko žvaigždutė, lyg šauktukas pasakojime, žada daug veiksmo. Kokio? Mes nelabai žinome. Bet spalvos antrina: geltona siena, žydros ir oranžinės kontrastai, juoda forma ir geltoni kraštai, rožiniai atspindžiai ar susidūrimo liekanos. Prie durų žybsinčios tikros kelio darbų ar statybvietės įspėjamosios lempos dar labiau nuteikia budrumui. Čia kažkas nutiko, nutinka arba nutiks. Pusė parodos yra žiūrovo vaizduotėje. Klausimas vienas – ar atsivedei savo vidinį vaiką? Va jis tau papasakos, kas čia vyksta. Mes (su vidiniu vaiku) gerai praleidom laiką, patiko ir kad keli paveikslai ne pakabinti ant sienos, o nuleisti ant suvirintų metalo rėmų... nors ir prie pat sienos. Jie tarsi įrodo, kad ta realybė yra paralelinė, su atskira savo konstrukcija. Gaila, kad galerijos centre liko tuštoka, lyg ir trūko kažko taip pat nuo lubų nuleisto, kas viską išrištų. Atrodo, kad kulminacijos nepakabino, kad ją paliko mums įsivaizduoti.

Džiaugiausi, jog tapytojas nukėlė į tą gyvą, gyvybingą vaizduotės erdvę, kuri tokia būtina tam, kad užsuktum nors trumpam pailsėti nuo visiškai išprotėjusio pasaulio, kuriame žudomi tikri ir vidiniai vaikai.