Taip, nustebau!

Ar nustebote? – klausia parodos-konkurso kataloge viena iš kuratorių Jolita Liškevičienė (kuravo drauge su Ieva Babilaite). Taip, nustebau, nes knygų iliustracijai atgyti tarp juodų raidžių yra įgimta, tad ir nustebti galima ne kartą, dairantis tarp daugybės su knyga susijusių kūrinių. Paprastai verčiant iliustruotos knygos puslapius net kvapą užlaikęs ieškai, kad vaizdas atvertų duris, langą, kelią, pasaulį, o gal mažo vaiko, žvėrelio perspektyvą, gal tik atspindžius ar masinančią formą, kuri įdomi būtent tuo, kad neaišku, kas tokia, kam skirta, bet negali atplėšti akių. Visa tai galima rasti parodoje „O imago!“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“.

Buvo net keista, kad įmanoma taip puikiai išeksponuoti tokį margumyną skirtingomis technikomis kurtų iliustracijų. Viena, kai jos gyvena knygoje, turi atskiriančius puslapius, savo eigą, pauzes ir atvertus staiga turi tapti masinančiu pasauliu. Visai kita, kai siekiantieji dėmesio susirenka į būrį. Baisu, kad bus turgus. Akys raibuliuos, nieko neatsiminsi. Tad eini žiūrėt su nusiteikimu išlygai.

Todėl labiausiai nustembu dėl eksponavimo. Su pauzėmis, su asmeninėmis erdvėmis, aiškiai pristatant nugalėtojus ir nuteikiant, kur link organizatoriai nori kreipti knygos meną, – ogi link meno, link eksperimento. Rengėjos sugebėjo per tris sales suvaldyti medžiagą tiesiog puikiai ir išėjus iš parodos lieka daug įspūdžių, vienas jų – turtinga įvairovė.

Įvairovė, mano nuomone, labai svarbus bet kokios meno šakos gyvybingumo požymis. Todėl džiaugiausi dėl knygos meno. Kaip ir paprastai, dauguma rodomų darbų yra skirta vaikų knygoms iliustruoti. Šiemet kitaip yra tai, kad, konkursui ir parodai dėl karantino nusikėlus visais metais vėliau, randi nemažai iliustracijų iš jau išleistų ir perskaitytų knygų. Kai kurias su dukra mokame mintinai. Todėl ir atrodo jau kitaip, su prilipusiu erdviniu prisiminimu. O įvairovė svarbi ne tik dėl to, kad žmonės skirtingi, su savo skirtingais skoniais ir poreikiais, bet ir todėl, kad net vienam vaikui reikia įvairių knygų, pagal brandą, nuotaiką ir gyvenimo aktualijas. Jie taip lengvai perskaito sąlyginį piešinį, nors mėgsta ir detalų realizmą. Tačiau jaudina ir stebina tai, kad kiekviena vaizdo stilistika skamba it kita kalba ir visas jas moki. Todėl parodą labai rekomenduoju lankyti vaikams, įsiklausyti į pasakojimų klegesį, nustebti daug kartų, grįžus dar meiliau atsiversti knygas.

Knygos meno parodos, arba iliustracijų trienalės, pavadintos „O imago!“, įvaizdį šįkart kūrė iliustruotojos Ieva Babilaitė, Rasa Jančiauskaitė ir Aušra Kiudulaitė, susibūrusios į grupę „O!“. Dešinėje salėje dirbtuvių metu jos per visą sieną sudėliojo iš pasirinktų spalvų (rožinės, žalios, juodos ir baltos) kolektyvinį kūrinį-dėlionę. Spalvos sutampa su parodos grafikos ir katalogo spalvomis, tampa jungiamąja vizualine grandimi. Visas projektas tampa it bendrai kuriama knyga, o toji siena – viršeliu. Bent taip ją jaučiu būdama didelė iliustruotų knygų gerbėja: valandų valandas su gera kompanione jas vartome, čiupinėjame, vėliau viską aptariame ir prisimename. Ir ne vien mums parodos patirtis bus atpažinimo ir naujų simpatijų aptikimo vieta.

Akivaizdu, kad konkurso komisijai išrinkti nugalėtojus, sudėlioti kokia nors tvarka lengva nebuvo, ir žiūrovai, be abejo, turės savo favoritus. Vis dėlto pirmoji premija atiteko Indrei Lubytei už akvarele sukurtą seriją, kurioje labiau linkstama į formos paiešką, „už nesiužetines iliustracijas“. Antroji – gerai žinomai iliustratorei Ingai Dagilei už iliustracijas knygai „Akmenėlis“ (Tikra knyga, 2020), įvertinant pasakojimo meistriškumą, trečioji – menininkei Marijai Marcelionytei-Paliukei už konceptualių iliustracijų ciklą „Eilėraštis I–VI“ (2020–2022). Specialus apdovanojimas – Algirdo Steponavičiaus premija – skirta Linai Itagaki už komikso stiliumi kurtą knygą vaikams „Grybo auksas“ (Artserija, 2021), dar trys diplomai už originalią raišką – Vaivai Frančiakaitei, Vidui Poškui ir Kornelijai Žalpytei. Menininkų ir jų eksperimentų įvertinimas, galbūt paskatint kitame konkurse dalyvauti daugiau autorių iš rimtosios dailės ir net drąsesnių bandytojų iš kitų sričių, gal ir pačius iliustratorius truktelės pristatyti ar net specialiai sukurti šio bei to į šoną, tam, kad ir patys nustebtų.

Bet stebėtis galima ne tik laisvėmis ir netikėtumais. Visada smagu matyti Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijas, gera, kad pasaulinės šlovės sulaukęs ir vaikų (jau ir suaugusių) taip mylimas meistras nepasididžiuoja ir toliau dalyvauja, užduoda kokybės toną, atstovauja ranka kruopščiai kurtai tradicijos ir klasikos pozicijai. Tęstinumas irgi vertas to džiugaus nusistebėjimo, kaip ir K. K. kuriamas pasaulis.

Paroda veikia iki lapkričio 5 d.