Pagaliau išsipildę įvykiai

Tai, kad Europos kultūros sostinės Kaune renginiai įsibėgėja ir slinkdamiesi metų pabaigos link įgauna pagreitį, tikriausiai žino visi. Mano, kaip, tikėtina, ir daugumos parodų lankytojų, keliai iš Vilniaus į Kauną dažnai veda kelis kartus per mėnesį. Parodų įvairovė didelė, mieste galima rinktis Yoko Ono retrospektyvinę parodą, Istorijų festivalį, konferencijas, proginius renginius. Taip pat Kauno centriniame pašte veikia keičiamos parodos. Dera pasidžiaugti, kad įspūdingas pastatas, ilgą laiką stovėjęs be aiškios tolesnės įveiklinimo perspektyvos, kasdien atveria duris skirtingo pobūdžio renginiams. Lankytojas gali ne tik apžiūrėti parodas, dalyvauti ekskursijose ir edukaciniuose renginiuose, bei ir patyrinėti iš vidaus patį pastatą: žaibo formos turėklų dekorą, lenktas sienas bei langus. Šiuo metu pašte veikia architektūros festivalio paroda, paroda „Porceliano miestas“ bei interaktyvi paroda „Kauno asorti: 1964–1984 m. grafinio dizaino istorijos“.

Pastaroji pristato Lietuvos autorių plakatus, įvairias pakuotes, prekių ženklus, vokus ir artefaktus iš 1984 m. Respublikinės taikomosios grafikos parodos, surinktus iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus, Kęstučio Gvaldos ir kitų dailininkų asmeninių kolekcijų. Parodą, įsikūrusią pašto darbuotojų kabinete, lydi naujai išleistas 1984 m. Respublikinės taikomosios grafikos parodos katalogas, sudarytas Karolinos Jakaitės, praturtintas straipsniais, paaiškinančiais tuometį grafinio dizaino kontekstą.

Sovietmečio tyrimai yra tiek pat aktualūs, kiek ir prieštaringi. Sovietmetis jo gyventojams buvo nesibaigiantis balansavimas tarp disciplinos, kūrybinės laisvės ir kūrybinės negalimybės. Nors, atrodytų, šis laikotarpis ką tik baigėsi, daugybė grafinio dizaino kūrėjų, pristatomų „Kauno asorti“, tokių kaip Teresė Bajorūnaitė-Lekienė, Vaidilutė Grušeckaitė, Kęstutis Gvalda, Teresė Ivanauskaitė, Monika Jonaitienė, Jadvyga Laurinavičiūtė, Vladas Lisaitis, Gediminas Pempė, Raisa Šmuriginaitė, Kęstutis Šveikauskas, retai matomi parodose.

Parodos „Kauno asorti“ Centriniame pašte priešistorė – prieš trylika metų įvykęs Karolinos Jakaitės ir Kęstučio Gvaldos susitikimas. Tada dizaineris perdavė gausų archyvą, kurio viena dalių – neišleistas 1984 m. Respublikinės taikomosios grafikos parodos, vykusios Kaune, Paveikslų galerijoje, ir Vilniuje, Parodų rūmuose, katalogas. Katalogui naujai išleisti prireikė ilgo tyrimo, patikslinimų, gero Mariaus Žalneravičiaus dizaino, iš viso trisdešimt aštuonerių metų laukimo ir darbo.

Kodėl leidinys nepasirodė anuomet? Viešasis meno gyvenimas LSSR buvo prižiūrimas kelių institucijų: komunistų partijos, profsąjungų ir KGB. Glavlitas, anoniminė institucinė struktūra, prižiūrėjo spaudą ir dailės parodas. Šios įstaigos sutikimas buvo reikalingas norint išspausdinti praktiškai viską – nuo plakatų iki knygų. Tad dailininkų kūriniai, rodyti 1984 m. parodoje, turėjo būti vertinami dukart: pirmą – prieš spausdinant pakuotes, plakatus ar kitą medžiagą, antrą – pateikiant darbus parodai, jos atrinkimo komisijai.

1984 m. parodoje eksponuoti daugelio lietuvių grafinio dizaino kūrėjų darbai. Kūriniai įvairavo nuo logotipo ar atviruko iki įvairaus pobūdžio plakatų. Pats logotipų naudojimas ir reklaminių plakatų radimasis sovietinėje planinės ekonomikos kultūroje yra keistas reiškinys, juk visas bent kiek kokybiškas prekes nesibaigiančio stygiaus sąlygomis vis tiek išpirkdavo. Gamyklos, stengdamosi patenkinti nustatytus centralizuotus poreikius, nuolat rungėsi su nekokybiškomis žaliavomis ir prastomis technologijomis. Grafiniai dizaineriai, dirbę Eksperimentiniame taros ir įpakavimo konstravimo biure, ko gero, svarbiausiame grafinių dizainerių biure sovietinėje Lietuvoje, o ir kitose įstaigose, savo ruožtu turėjo susitaikyti su kintančia gaminių kokybe, prastu popieriumi ir dvispalve spauda. Ant geresnio popieriaus, kartais ir užsienio spaustuvėse spausdintos pakuotės gaminių, skirtų eksportui į užsienio pramonės parodas, reklamuojančias sovietų pasiekimus. Dažnai tai būdavo eksperimentiniai projektai, po parodų nepasiekdavę platesnių visuomenės sluoksnių.

Šis grafinių dizainerių kūrybos eksperimentiškumas, siekis pristatyti griūvančią valstybę kaip gaminančią modernią produkciją, suteikė galimybę dizaineriams kurti inovatyvius gaminius, iškeliaujančius į užsienio parodas, gauti ir skaityti Vakarų pasaulyje leidžiamus žurnalus, darbe pritaikyti įgytas žinias ir kurti inovatyvų dizainą. Sovietmetis pasižymėjo itin ryškiais paradoksais: visuomenėje vertinta unikali menininkų kūryba, jų darbai rodyti muziejuose ir parodose, bet dailininkai nebuvo skatinami sekti Vakarų autorių kūrybą, o dizaineriai, siekę atvirkščio tikslo, turėjo susitaikyti su savo kūrybos anonimiškumu. Tad kuratorės ir tyrėjos Karolinos Jakaitės pastangomis grąžinama primiršta autorystė daugeliui sovietmečiu sukurtų ir iki šiol naudojamų logotipų. Pervertus naujai išleistą 1984 m. parodos katalogą galima skaičiuoti autorius, kurie žlugus Sovietų Sąjungai sėkmingai tęsė darbą dizaino srityje, kaip ir tuos, kurie perėjo į grafiką ar tapybą, savas idėjas realizuodami nevaržomai.

Jakaitė drauge su komanda (ekspozicijos architektu Julijumi Balčikoniu, dizaineriu Pauliumi Vitkausku, grafiniu dizainu pasirūpinusia Laura Grigaliūnaite) meistriškai kuria parodą, į ją patraukliai sudėdama ne tik plakatus ir jų eskizus, masinės gamybos dirbinius, bet ir autorinius logotipus. Rekonstruodama buvusią parodą, kuratorė pasakoja apie dizaino istoriją, laiką, kūrėjus ir jų tapatybę. Tai reta proga Kaune išvysti sovietinį dizainą ir išgirsti jį lydinčias istorijas.

Paroda veikia iki spalio 22 d.