Žmogaus ir gamtos su(si)taikymas

Besibaigiančios vasaros šiluma, girios paklotėje meistriškai pasislėpusius grybus išduodantis aromatas, nežinomo miško paukštelio giesmė, kiek erzinantis musės zyzimas. Tai jaunos latvių menininkės Sandros Strēle nutapytų gamtos vaizdinių įkvėpti pojūčiai, įsiplieskiantys į „The Rooster Gallery“ užsukusiojo vaizduotėje. Tačiau greta galerijos tekančios Vilnelės čiurlenimas ir vienišos, pasirodo, tikrai į parodą užklydusios musės zirzimas nutraukia maloniai nostalgišką pirmąjį įspūdį. Netrukus erdves perskrodžia paslaptinga gūdumos, viską pasiglemžiančių, belaikių gamtos stichijų nuotaika.

Iškart verta pabrėžti, kad santykinai nedidelėse galerijos erdvėse itin efektingas tampa didžiulis drobių formatas. Čia telpa milžiniški, neįžengiami, chaotiškai suaugę žolynai, grybai, medžių fragmentai, neįprasti biomorfinių formų augalai-gyviai. Nemažas kūrinių formatas leidžia pastebėti detaliai nutapytus skirtingus augmenijos elementus, kurie ilgėliau įsižiūrėjus optiškai „suauga“ į darnią visumą. Tokiu būdu masyvią florą tapytoja meistriškai paverčia vienalyte fauna, t.y. savarankiška būtybe, kuri tiesiog grasina pasiglemžti ir patį stebėtoją. Todėl angliškas parodos „Sąžalynai“ vertimas Overgrowth, akcentuojantis ne visai natūralų, o per spartų, nekontroliuojamą peraugimą, peržėlimą, kur kas tiksliau iliustruoja drobėse vykstančius stichiškus gamtos procesus.

Vis dėlto kai kurių kūrinių gaivališkas, bet darnus, pastelinėmis spalvomis kuriamas augalijos ritmas grėsmingai pertraukiamas, pavyzdžiui, ryškios kraujo spalvos upelio, nejaukios vienišiaus figūros šešėlio ar architektūrinių fragmentų. Šie darbai itin įdomūs, nes juose labiau išryškėja augalų ir architektūros mastelių neatitikimas: grybai ir žolės stiebiasi virš pastatų sienų, paprastai tik mikroskopu pastebimi vienaląsčiai gyviai praauga net medžius. Be to, tapytoja į architektūrines erdves žvelgia kinematografiškai, todėl atitrauktas trimatis žvilgsnis į sumažinto mastelio architektūrą dar labiau pabrėžia gamtos visagalybę, jos nevaldomą įsiskverbimą į žmogaus kurtas tvirtoves. Dėl šios priežasties neišvengiamai aplanko konflikto, sunkios kovos ar kokio nors kito žmonijai lemtingo įvykio nerimastinga nuotaika. Akivaizdu ir tai, kad nujaučiamoje „žmogus versus gamta“ dvikovoje tapytoja pergale apdovanoja būtent pastarąją.

Ko gero, vienas svarbiausių kūrybinių žaismų Strēlės tapyboje – tai neapibrėžtas įvykių laikas. Užakęs baseinas, tapytojos studijoje išsikeroję grybai, tarp žolynų paslėpti laiptai lyg ir liudija ateities vizijas apie žmogaus veiklos nykimą. Kita vertus, į vienaląsčius organizmus panašios gyvybės formos sąžalynų augmenijoje nevalingai grąžina į priešistorinius laikus, kai joks žmogus dar nebuvo užgimęs ir juo labiau palikęs architektūrinių savo kūrybos užuominų. Toks linijinio laiko paneigimas kūriniuose jaukia stebėtojo jausmus – žadina arba neišvengiamai melancholišką nostalgiją praeičiai, arba nerimastingą ateities laukimą. Vis dėlto labiau Strēlės kūryba besidomintysis atpažins tam tikras scenas bei vietas iš ankstesnių tapytojos darbų, kurie (kaip ir „Sąžalynų“ parodos kūriniai) priklauso serijai „Neįvykusios parodos“. Ypač vieno 2020 metų kūrinio „Nostalgija XIX“ vaizdinys, kuriame saulėta diena modernios architektūros namo kieme su baseinu mėgaujasi žmonių trijulė, beveik identiškai atsikartoja „Sąžalynuose“. Skirtumas tik tas, kad „Sąžalynų“ parodos kūrinyje baseinu džiaugiasi nebe žmonės, o grybai, buvusiame tvarkingame namo interjere šeimininkauja žolynai, o vietoj saulės bei mėlyno dangaus – tik pilkas vienalytis niūrus fonas.

Apskritai šios parodos kūriniai spalviškai gerokai nuosaikesni, ne tokie kontrastingi ir ryškūs. Taigi autorė lyg ir brėžia tam tikrą seką – iš ankstesnių serijos vaizdinių gimsta vėlesni, tačiau vaizduojamų įvykių tėkmė nebūtinai patvirtina chronologijos dėsnį. Praeities ir ateities santykis taip ir lieka abstraktus bei nenuspėjamas.

Tad patekus į tapytojos kuriamus laiko spąstus galima ne juokais sunerimti. Nepaisant to, regis, „The Rooster Gallery“ laikinoji vieta (Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius) ištiesia pagalbos ranką: rudenėjanti šalimais esančio Bernardinų sodo aplinka, jau minėta rami Vilnelės tėkmė ir pačiu laiku iš parko į parodą užsukusi musė išsklaido grėsmingą nuotaiką. Žmogus ir gamta susitaiko.

Paroda veikia iki spalio 16 d.