Kūrybos žygiai

Artėjant Vilniaus jubiliejui, vis labiau norisi atsiversti tikrą jo mylėtoją Mikalojų Vorobjovą ir jo „Vilniaus meną“ (1940): „Žiūrint į Vilnių iš Gedimino pilies bokšto arba nuo kurios aplinkinės kalvos, tarytum arčiau pajunti šito lyg ir „ne šio pasaulio“ miesto dvasią, kuris nesikrovė prekių sandėliuose ir aukso kapšuose, bet gyveno svajonėmis ir maldomis. Kuris neatbuko ilgos gerovės sotyje jau vien dėl to, kad nuolatinės audros ir likimo smūgiai, svetimtaučių antplūdžiai, plėšimai, gaisrai niekam neleisdavo čia aptukti bei nugrimzti smaguriavime ir pamažu išdirbo ypatingą žmonių rasę – jautrių dvasinėms realybėms, apdovanotų gyva ir aristokratiškai subtilia sielos sąranga, kurių pasiryžimas kūrybos žygiams ne menkėdavo, o atvirkščiai, pakildavo išorinių nelaimių laikotarpiais.“ Skaitant šias eilutes, nors žodį „rasė“ norisi pakeisti kitu, geresnės reputacijos, lengva atpažinti mūsų kantriąją kultūrinę bendruomenę. Pavyzdžiui, ji visu savo grožiu apsireiškė 10-ojoje Lietuvos tekstilės meno bienalėje (LDS galerijoje „Arka“ iki rugsėjo 24 d., kuratorės Žydrė Ridulytė ir Silvija Juozelskytė) susibūrusi atidarymui. Šį kartą erdviai, nesusmulkėjant sudėliota ekspozicija iš karto leidžia pajusti, kad tekstilės darbų nebūtų be specifinės kantrybės. Spalvomis ir variu spindintis Jelenos Škulis su nuo priklausomybių sveikstančia bendruomene kurtas audeklas iš siūlų ir žodžių „Mano diena“, Monikos Žaltauskaitės-Grašienės Žaltės „WWW (Women oWn Writing)“ iš perdirbto plastiko ir kodų suaustas ištisas peizažas ar Laimos Oržekauskienės apie tuščią, bet kupiną pilnatvės „Nature Morte“ atrodo nebe kaip atskiras objektas, į kurį žiūri iš šono, o kaip Vorobjovo aprašyta dvasia, kasdienybės patirties dimensija, susiaudžianti su patiriamu laiku. 5 nykstančių objektų Linos Ringelienės instaliacija „Šviesių gelmių, lengvo nyksmo“ sujungia mano šioje parodoje užmatytą laiko temą ir kitą ryškų įspūdį – laboratorijos. Trapius padarėlius iš organinių medžiagų (žarnų, pūkų) laikančios stiklinės kolbos ir menzūrėlės tiesia ranką mokslui, nors gerai supranti, kad tik pasisveikinti, nes lieka poezijoje. Laboratorinė stiklo tara vėl už posūkio matyti ir spalvingoje Indrės Spitrytės instaliacijoje „Vegetuojanti tekstilė“, kur augalinės kilmės bioplastikas, dumbliai ir kt. glamonėja akis spalvomis ir tekstūromis, vaizduotėje atgyja mėnuliais ir vyno taurėmis, sapnais ir saldainiais. Editos Sabockytės-Skudienės ir Alevitinos Ščepanovos „Nojaus lysvių“ sėklos irgi subertos į stiklo dubenėlius, lyg ruoštumės pasaulio pabaigai.

Vienijanti bienalės idėja yra tvarumas, ir nors daug organikos bei laboratorinio inventoriaus, pirmiausia man pasirodė, kad autoriams visgi labiausiai rūpi dvasinis tvarumas, išgaunamas iš kantrybės, laike tįstančių darbo praktikų, meilės prisilietime. Atskira, labai stilinga parodos dalis – kolegių iš Lenkijos (Ludwika Żytkiewicz-Ostrowska, Izabela Wyrwa ir Magdalena Soboń) darbų instaliacija „Sujungti iš naujo“ („Reconnected“). Juodų, pilkų tonų nežinia kaip padaryti darbai gyvuoja tarpinėje realybėje tarp gamtos ir dizaino. Abi ekspozicijos yra estetiškai labai paveikios, jautraus turinio.

Visai kita, daug triukšmingesnė ir įvairesnė, bet labai gausi publika susirinko pirmoje personalinėje spaudos fotografo Jono Staselio parodoje „Kaukių balius“ Vilniaus rotušėje (kuratoriai Birutė Skaisgirienė ir Liutauras Degėsys, veikia iki spalio 1 d.), kuri atidaryta irgi rugpjūčio 30 dieną. Čia vyravo XX a. 10-ojo dešimtmečio televizijų ir šou verslo atstovų veidai. Visi matyti, tik šiek tiek pasikeitę, bet sukeliantys déjà vu jausmą apie laiką (1992–2000), į kurį visai nesinori sugrįžti. Bet kad yra svarbu į savo nepriklausomybės laukinę pradžią pažvelgti, tuo Staselis visiškai teisus. Nuotraukos pasakoja apie anuomet populiarius moterų grožio, arba Mis, rinkimus, jų užkulisius: repeticijas, siaubingais žaliais švarkais pasipuošusius gerbėjus, troškimą išsiplėšti į pasaulį, į žmones. Net menines aspiracijas ar atstovavimo šaliai idėją. Dabar svarbu į visa tai žvelgiant įsivardinti dalykus tikrais vardais ir pasidžiaugti, kad feministės ir feministai (t.y. tie, kuriems moterys yra žmonės) pasistengė, kad tokie moterų sudaiktinimo renginiai nebebūtų centrinis šalies įvykis (tikiuosi, kad netolimoje ateityje į užmarštį nueis ir televizijų naujų sezonų atidarymai).

Paroda „Kaukių balius“ yra privaloma socialinių ir antropologinių disciplinų tyrėjams dėl atviro grožio konkursų pjūvio ir įdomi plastine prasme, pasakojanti apie savo laiko grožio sampratą, drabužio istoriją ir kadro choreografiją. Juk konkursų choreografiją ir scenografiją kone siekta pakelti į meninį lygį, reginį, kurį žiūrėdavo visa Lietuva šeimomis. Džiaugiuosi, kad autorius apie šiuos vaizdus kalba sąmoningai ir taktiškai.

Tądien atsidarė ir dar viena paroda, Jono Staselio klasioko – Jono Valatkevičiaus, jis mums gerai žinomas kaip parodų kuratorius (tuo pačiu XX a. 10-uoju deš. ŠMC), menininkas ir dabar komunikacijos specialistas. Kuklioje, bet reikalingoje Antakalnio galerijoje Jono Valatkevičiaus spalvingų piešinių paroda „Krieg und angst“ (liet. – „Karas ir baimė“, veikia iki rugsėjo 16 d.) svarbi tuo, jog išreiškia liudininko traumą, kurią patiriame stebėdami, kaip visai netoliese žudomi, kankinami žmonės. Bejėgiškumo ir šiurpumo gniutulas po Bučos ir panašių įvykių virsta piešiniais, kurie padeda išgyventi ir autoriui, ir žiūrovui. Neišlaisvina, neišgydo, bet randa formą neišreiškiamam siaubui. Valatkevičiaus publika buvo dar kitokia, labiau susijusi su kolegų, kurie ir inicijavo parodą, pasauliu, tačiau juos ir mus sieja svarbus kūrybos gyvasties atpažinimas.

Parodų apžvalgų ciklą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė