Vilniaus rotušėje rugpjūčio 30 d. atidaromos dvi naujos parodos

Rugpjūčio 30 d. 17 val.

Lauros Guokės parodos „Pasirinkimas I“ atidarymas

Vilniaus Rotušėje 2022 m. rugpjūčio 30 d., antradienį, 17 val. atidaroma vizualaus meno kūrėjos Lauros Guokės paroda Pasirinkimas I. Parodoje menininkė pristato du meninius projektus: tapybos, skulptūros bei videokūrinių ciklą Pasirinkimas I, kurį šiuo metu įgyvendina, gavusi Lietuvos kultūros tarybos stipendiją (2022), ir kūrinius iš projekto Lengvas pasirinkimas (2019–2020).

Menotyrininkė dr. Danutė Zovienė:

„Lauros Guokės kūryba – netipinis reiškinys nūdienio Lietuvos meno lauke. Viena vertus, ji pelno apdovanojimus tarptautiniu mastu, reikšmingai atstovauja Lietuvai tarptautiniuose projektuose (Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, JAV ir kt.), antra vertus, sunkiai pritampa prie vietinio konteksto, kuris remiasi arba tradiciniu dailės suvokimu, pagrįstu XX a. modernizmo tradicija, arba Naujojo meno nuostatomis. Tačiau tarp tų dviejų lietuvių dailėje įteisintų grandžių pasauliniame nūdienio meno lauke plyti didžiulė medijų, stilių, raiškos įvairovė, kurią suvokti geriausi įrankiai – smalsumas, imlus protas ir atvirumas dialogui bei diskusijoms.

<...>

2016 m. žymiausiame pasaulyje portretų konkurse BP Portrait Award, kurį kasmet rengia Nacionalinė portretų galerija (NPG) Londone, Laura Guokė tapo nugalėtoja Travel Award kategorijoje už tapybinį portretą Petras (akrilas, drobė, 146 x 200 cm) ir kaip viena iš šešių pasaulio menininkų, laimėjusių šio konkurso apdovanojimą buvo pristatyta 2019 m. BBC dokumentiniame filme Menininko portretas (Portrait of an Artist; https://www.bbc.co.uk/programmes/n3ct6mj6), skirtame konkurso BP Portrait Award 30-mečiui. Po šio konkurso Ritsonos pabėgėlių stovykloje (Graikija), kur menininkė ne tik tapė, bet ir savanoriavo, jos sukurti portretai Rima and Muhammed Ahmed (akrilas, drobė, 150 x100 cm); Monika (akrilas, drobė, 150 x100 cm), buvo eksponuoti Londono nacionalinėje portretų galerijoje, Ekseterio karališkajame Alberto memorialiniame muziejuje ir meno galerijoje (2017), Škotijos nacionalinėje portretų galerijoje, Edinburge, Sunderland muziejuje (2018). Portretus įsigijo MO muziejus Vilniuje, iš kurio kolekcijos parodai Kodėl taip sunku mylėti? (2020–2021) juos pasirinko kuratoriai – Olandijos multimedijų menininkė Saskia Boddeke ir režisierius Peteris Greenaway‘jus. 2018 m. Lauros Guokės nutapytas Berniukas iš Alepo (aliejus, akrilas, drobė, 150 x 100 cm) tarptautiniame Three Bridges Foundation konkurse (Lenkija) buvo įvertintas Pagrindiniu prizu (First prize), o 2021-siais Lokarno kino festivalio metu (Šveicarija) menininkė buvo apdovanota tarptautine Specialiąja nepriklausomų kino kritikų premija Boccalino d'Oro 2021 (Premio Boccalino d'Oro 2021 Locarno) už meninį tapybos ir video projektą Trys pasauliai.

<...>

Pasirinkimas I (2021–2022) įkūnyta dualistinė simbolinio vaizdinio struktūra, kurią aprašė dar Platonas, skirdamas idealistinę amžinųjų idėjų buveinę ir juslinį pasaulį. Nors menininkė kalba apie bendražmogiškas temas: gyvenimą ir mirtį, kančią ir meilę, t. y. kas tikra ir amžina, tačiau realūs žmonės ir įvykiai jos kūriniams suteikia pamatinio tikrumo. Ruošdamasi šiam projektui Laura Guokė ir vėl savanoriavo, bendravo su pabėgėliais, tačiau kūriniuose vengė tiesmukumo, tarsi sakydama: „Mes esam ir mūsų nėra“.

Projekte Pasirinkimas I tikrovė (karas Ukrainoje, o anksčiau – Sirijoje, Palestinoje) persmelkta archetipais ar biblijiniais įvaizdžiais, kurie įgyja simbolių prasmių. Kaip tikra šiuolaikinio meno kūrėja Laura Guokė nevengia intertekstualumo, nuorodų į klasiką. Todėl jos kuriamas daugiasluoksnis vaizdinys, įgyja savotišką kinematografinę magiją: išplėtotą siužetinį pasakojimą – su savo herojais, jų istorijomis ir tų istorijų tęsiniu kūriniuose.

Štai tapybos drobėje įkūnyta besilaukianti moteris – tarsi bendrinis Madonos įvaizdis. Jos rankos ne tik saugo būsimą gyvybę, bet ir primena Sandro Botticelli Veneros gimimą (1482–1485). O fone nutapytas detalus Kijevo peizažas, nelyginant renesansiniame paveiksle, tiksliai atkuria konkretų kraštovaizdį (miestą iki bombardavimo ir po jo). Tačiau virš jo plytintis giedras dangus apeliuoja į laiko aktualiją – desperatišką prašymą „uždengti dangų“. Kūdikis, gulintis tarp šovinių gilzių, simbolizuoja Pasaulio Išganytoją (Salvator Mundi), o sužeista mergaitė drobėje Užmigęs vaikas yra akivaizdi užuomina į Andrea Mantegna Mirusį Kristų (apie 1490). Neatsitiktinai projekto Pasirinkimas paveikslus vienija kompozicinėje schemoje naudojamas ir aštuonkampio motyvas, simbolizuojantis dvasinį pabudimą, amžinąjį gyvenimą, prisikėlimą, tobulumą.“

Laura Guokė, parodos autorė

El. p. [email protected], tel. 8 616 39595

Parodą finansuoja  Lietuvos kultūros taryba

Parodą remia: MAELER, Ilja Borzykin, Vilungės Statyba, UAB.

Rugpjūčio 30 d. 18 val.

Jono Staselio fotografijų parodos „Kaukių balius“ atidarymas

Parodoje „Kaukių balius“ pamatysime pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio grožio konkursų spindesį ir skurdą, pajusime laikmečio socialinių kontekstų komiškumą ir absurdą. Parodos kuratoriai: Birutė Skaisgirienė ir Liutauras Degėsys.

Parodos „Kaukių balius“ atidarymas – 2022 m. rugpjūčio mėn. 30 d. 18 val.

Jonas Staselis 1992–2005 metais buvo dienraščio „Lietuvos rytas“ fotožurnalistas, parodoje eksponuojamos 1992–2000 metais jo sukurtos fotografijos.

KAUKIŲ BALIUS

Nepriklausomybės pradžia – netikėtu rakursu.

Ši paroda reportažinės fotografijos priemonėmis demonstruoja, kad ne tik grožio konkursų pasaulis gali būti eksponuojamas kaip iliuzinis, dirbtinis, apsimestinis, nuolat kintantis kaukių – socialinių vaidmenų kaleidoskopas. Fotografijose socialinė tikrovė iškyla kaip nesibaigiantis kaukių balius, kaukių karnavalas.

Nekaltos ir plėšrios, siekiančios išgarsėti ir ištekėti, sėkmės ir vyrų ieškančios merginos. Besimatuojančios smunkančias, krentančias grožio karalienių kaukes. Veikėjai, susigraudinę nuo savo damų apžavų ir bandantys apsimesti tikro grožio mecenatais ir bešališkais vertintojais. Vilkai, besislepiantys už groteskiškų netikrų avinėlių kaukių. Fotografai paparacių kaukėmis, fototechnikos dėka trumpam įgyjantys mistinių galių – išryškinti, padidinti, pagražinti, pagerinti, o gal net ir padedantys laimėti  grožio konkurse. Eiliniai žiūrovai, varvinantys seiles ir tenkinantys savo erotines fantazijas, pretenduojantys į  grožio konkursų liudininkų ir beveik dalyvių vaidmenis.

Nepriklausomybė jau iškovota, bet demokratiją dar teks susikurti, ir ji neatsiras iš karto, burtų lazdelės ar konstitucijos mostelėjimu. Ir tos demokratijos dar taip nedaug. O taip norisi stebuklo. Nors pusdieniui, nors trumpam – apsimesti, įgyti ypatingų galių ir savybių, susikurti iliuzinį, dirbtinį spektaklio, vaidinimo, karnavalo pasaulį, kad galėtum įveikti kasdienybės pilkumą, nuobodulį, porevoliucinės depresijos apatiją ir nusivylimą. Apsigyventi Venecijos karnavale Milano madų ir mafijos dekoracijose. Užsimiršti cirko klounadose, burtininkų ir magų pranašystėse. Staiga išsiskirti iš minios, pademonstruoti savo pinigų, kūnų, jėgos pranašumą lėtos kasdienybės pasaulyje.

Fotografas kaip to iliuzinio spektaklio magas ir šiek tiek – apsimetėlis, kaip tarpininkas, mediumas tarp grožio ir kasdienybės pasaulio. Tuo metu dar nėra socialinių tinklų, nėra instagramo, todėl laikraščių reportažai ir televizijų transliacijos būdavo visa tai, kas pasiekdavo visuomenę. Jei televizijos operatorių darbas būdavo kiek mažiau pastebimas (kada kamera pradeda filmuoti ir kada baigia), tai fotografų blykstės išduodavo akimirkos fiksavimo momentą: fotografas visada būdavo čia ir dabar,  ypač repeticijų ar pasiruošimo metu. Kartais jis dėvėdavo patarėjo ir padėjėjo kaukę, kartais – vos ne būsimo princo ant žirgo, kartais vaidindavo chuliganą, nes, siekiant vizualumo, grožio karalienių konkurso dalyvėms reikėdavo perduoti nelabai malonias choreografo ar režisieriaus pastabas. Fotografui tenkantis tarpininko, mediumo vaidmuo leido dalyvauti abiejose proceso pusėse ir metai iš metų vis labiau suprasti šio abipusio „žaidimo“ vingrybes.

Šios parodos subjektas – tai fotografas su mediumo kauke – tarpininko tarp tikro ir iliuzinio grožio pasaulio, šiandien keliaujantis kelių dešimtmečių vizualinio archyvo aktyvuotomis reminiscencijomis. Ironiškai, bet ir su liūdesiu, su neišsipildymo ilgesiu stebintis besikeičiančius socialinės tikrovės pavidalus – jis stebi ir stebisi, jis stebi ir stebina mus visus demonstruodamas ir preparuodamas – kaukes ir vaidmenis – lyg ir nutolusiame, bet vis nesibaigiančiame kaukių baliaus spektaklyje.

Liutauras Degėsys

Jonas Staselis, fotografas, kultūros prodiuseris.

Parodos ir leidiniai „Lietuvos spaudos fotografija“ 2001, 2002, 2004, 2005, 2008, 2010, 2017, 2019 m.

Paroda ir albumas „Šilutė. Potvynis ir jo žmonės“, 2008 m.

Metraštis „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“, 2009 m.

Fotografijos plenerų „Uždaros teritorijos“ parodos: „Uždaros teritorijos: πR dimensija“ (2018), „Uždaros teritorijos: Φ langas“ (2019), „Uždaros teritorijos: tekmėje“ (2020).

Fotografijos plenero „Atviros teritorijos“ paroda ir virtuali paroda „Nenumatomybės“ (2020).

Fotografijos plenero „Sartų fotovasara 2021“ paroda ir katalogas.

Kitos grupinės parodos: „Šventoji – diena ir naktis. 2001 birželio 23“,  Šiaurės Lietuvos fotomenininkų asociacijos narių fotografijų paroda „LAISVAI“, Panevėžio miesto dailės galerijos vizualiojo meno paroda „Aukštaitijos dailė 2022. Atviras“.

Apdovanojimai:

Konkurso „Lietuvos spaudos fotografija 2004“ „Auksinis kadras“, tema „Pramogos“

Konkurso „Lietuvos spaudos fotografija 2019“ „Auksinis kadras“, tema „Gamta ir jos apsauga“

Lietuvos žurnalistų sąjungos apdovanojimas „Už nuopelnus žurnalistikai“, už asmeninį svarų indelį ginant ir plėtojant spaudos ir žodžio laisvę, 2020 m.

Parodas kviečiame aplankyti rugpjūčio 30 – spalio 1 d. Vilniaus rotušėje, Didžioji 31.

Daugiau informacijos apie parodas suteiks ir į kilusius klausimus atsakys:

Patricija Poderytė, projektų vadovė

El. p. [email protected]; tel. 8 616 25996