„Išlikimas” Lukiškių kalėjime 2.0 – įvietinto meno paroda, apjungusi septynias garsias lietuvių menininkes

Rugsėjo 2 d. 18.30 val. naujojoje kalėjimo versijoje Lukiškės 2.0 Vilniuje atidaroma unikali įvietinto meno paroda „Išlikimas”. Projektas pusmečiui apjungė septynias skirtingų kartų ir sričių lietuvių menininkes, proceso metu analizavusias įvairius asmenybės, lytinės tapatybės, visuomenės izoliacijos ir išlikimo modelius. Kalėjimo aplinka ir kalėjimo istorija čia tapo papildomu temos atspirties tašku ir inspiracija.

„Išlikimas” – pirmasis didelio mastelio vizualinio meno projektas buvusiame cariniame kalėjime, naujojoje jo versijoje, kuriame dalyvauja Vilniuje ir Niujorke gyvenančios bei kuriančios 7 Lietuvoje ir pasaulyje pripažintos menininkės: Eglė Ridikaitė, Dovile Dagienė – Doda, Ieva Mediodia, Gailė Griciūtė, Marija Šnipaitė, Aušra Griškonytė – Volungė ir Aistė Kisarauskaitė.

Projekte dalyvaujančios kūrėjos per meną kviečia žiūrovus į dialogą aktuliomis visuomenei temomis. Menininkės savo darbais siekia kalbėti apie išlikimą aktualiame šiandienos socialiniame ir politiniame kontekste, Ukrainos karo kontekste, kalbėt apie miestą, valstybę, karą bei visuomenę, galinčius bet kada virsti savotiškais kalėjimais, taip pat ir apie tai, kaip kalėjimu gali virsti mūsų pačių kūnas, apie galimus asmens, tapatybės, tautos, šalies išlikimo modelius, kovą uz savo gyvybę ir laisvę, apsivalymą nuo patirto skausmo. Permąstydamos, analizuodamos  šias temas menininkės siekė skatinti diskusiją ne tik apie kalėjimo kaip įstaigos istoriją ir funkcijas bei jų kaitą, bet ir apskritai analizuoti atskirties ir izoliacijos temas įvairiuose kontekstuose – meniniame, socialininiame, politiniame, lytiniame kaip ir tiesiog kūniškame lygmenyje.

Projekto „Išlikimas” metu buvo siekiama bendradarbiavimo tarp įvairių meno ir mokslo sričių, tarpdiscipliniškumo bei kūrybiško požiūrio į unikalią vietą – buvusį Lukiškių kalėjimą, jo istoriją. Proceso metu menininkės dalyvavo susitikimuose, ekskursijose, diskusijose ir paskaitose, kiekviena ieškodama inspiracijų ir uniklaus bei itin asmeniško temos atskleidimo būdų.

Kiekviena menininkė kalėjime savo ekspozicijai gavo po atskirą erdvę – identiškus kalinių pasivaikščiojimo kiemelius, savo architektūriniu išsidėstymu primenančiu spindulius. Ironiška, bet darbinis ekspozicinių erdvių pavadinimas – “spinduliai” – padėjo neprarasti šviesos ir vilties pojūčio analizuojant sunkias temas.

„Kūrinio vizija prasimušė kai atsitraukiau iš Lukiškių erdvių intensyvumo ir nuėjau į katedrą Kaune uždegti žvakės artimam žmogui. Žinojau savo pradinę intenciją, t.y. norėjau kūrinio, kuris taptų mano ekspozicijos “spindulyje” sukaupta ramybe, o greičiau – jo apvalymo metafora.  Mano subjektyvus atramos taškas, ramybės ieškojimas, nuveda į kitas galimas reikšmes, kurias kas pajaus, tas pamatys. Negaliu ignoruoti to, kas čia buvo prieš tai, net jei Lukiškėse susikūrus źavi kūrybinga bendruomenė. Tai vis tiek yra kalėjimas – buvusių valstybės sistemų kūrinys. Ir klaiki jo praeities realybė dar ryškesnė dabartinio karo Ukrainoje kontekste” – pasakoja tapytoja Ieva Mediodia.

Unikali buvusio kalėjimo aplinka, architektūra, ten vykusio gyvenimo liekanos ir istorinio laiko artefaktai paliko atgarsį beveik kiekvienos menininkės darbuose. Kaip ir ryški bei  akivaizdi detalė ir faktas –  skurdi gamtinė kalėjimo aplinka, beveik jokios gamtos nebūvimas.

Skulptorė Marija Šnipaitė, kalbėdama apie savo potyrius dalyvaunt projekte, tai pastebėjo jau pačioje bendro proceso pradžioje: “Dažniausiai kuriu individualiai, pati sau, tad tokio pobūdžio projektas – įdomi patirtis. Kadangi tema bei erdvė, su kuria dirbame yra be galo plati ir sodri, akivaizdu, jog kryptys, kuriomis juda menininkės taip pat įvairios. Nors, atsimenu, kai pirmojo susitikimo metu, kalbėjomės apie tai, kas galėtų būti atspirties taškais, keletas menininkių vienais ar kitais aspektais paminėjo augalus. Suvokus, jog ir aš apie juos mąsčiau, mintyse šyptelėjau, jog gaunasi kažkoks „botanikų" susiėjimas. Tačiau pamažu, matau, kiekviena atrado savitą priėjimą, sau aktualius klausimus”.

Fotografė Dovilė Dagienė – Doda  projekte tęsia jai artimas atminties ir laiko temas, kurdama jautrius, išraiškingus, be galo estetiškus ir susimąstyti priverčiančius fotopasakojimus. Keldama sau klausimus apie tai, kas buvo buvusio kalėjimo vietoje, kas galėtų būti ji permąsto Lukiškių teritorijoje šimtmečius gyvenimą kūriusių Lietuvos totorių likimą ir istoriją. Skaitydama istorinius dokumentus menininkė bandė įsivaizduoti čia buvusios bendruomenės gyvenimą, ieškoti to gyvenimo liudijimų, atrasti jų pėdsakus. Dagienė pasakoja: “Perimetro dirvožemyje pasilikusios augalų sėklos buvusio gyvenimo priminimui kasmet išleidžia naujus daigus. Suradę plyšį cemento plokštėje, plytos įtrūkime augalai skverbiasi į šviesą. Augalą, kaip šviesos pėdsaką atsispaudžiu sidabro želatinos popieriuje”

Parodoje analizuojamos ir asmeninės izoliacijos, vienatvės, atskirties temos, šiuolaikinės visuomenės formuojamų stereotipų įkalintos, tradicinių lytiškumo normų neatitinkančios asmenybės būsenos. Tai ypač ryškiai atsiskleidžiančios Aušros Griškonytės – Volungės darbuose, kalbėdama apie savo šio projekto idėją Volungė akcentuoja savo personažų androgeniškumą kaip laisvės išraišką.

Įkalinimo kūne temą nagrinėja ir Aistės Kisarauskaitės kūrinys, tačiau šiuo atveju tai – žmogaus kova su sunkia liga ir pastangos išgyventi. A. Kisarauskaitės kūrinys taip ir vadinasi – “Išlikimas” bei tęsia 2014 sukurtą seriją „Baltųjų ėjimai“, atliktą bendradarbiaujant su žymiais Lietuvos chirurgais, kur buvo eksponuotos chirurginės siūlės ant tapybinės drobės. Šiuos menininkės kūrinius, kaip ir kitus, susijusius su augalija, jungia ta pati tema apie pamatinę žmogiškosios būties vertybę – gyvybę. Gyvybė, valia gyventi ir mūsų tarpusavio ryšiai – pagalba vienas kitam yra tai, kas padeda peržengti įkalinimą bei atskirtį.

Eglės Ridikaitės darbuose ryškios asmeninio išlikimo būdo paieškos. Menininkė koncentravosi į erdvės ir laiko kismą, uždaros erdvės poveikį žmogaus psichologijai ir emocinei būsenai, bandymą išgyventi ilgoje izoliacijoje.

Tuo tarpu Gailė Griciūtė savo kūrinyje tarsi prakalbina kalėjimą, tik jai vienai būdingu metodu bandydama išgauti iš kalėjimo objektu, kaip nusikaltimų ir buvusio gyvenimo liudininhkų – istorijas ir pasakojimus. Griciūtės sukurta  instaliacija ”Playing jail” sukurta įrašinėjant Lukiškų kalėjimo erdves bei statiškus objektus išvibruojant juos smičiumi.

Įvietinto meno projektas „Išlikimas” – ne tik grupinė 7 svarbiausių šiuolaikinių lietuvių menininkių paroda su ją lydinčiomis ekskursijomis, bet ir laikinų rezidencijų programos formato sukūrimas bei įtvirtinimas Vilniaus centre, siekiant tęstinumo.

Paroda Lukiškių kalėjimo pasivaikščiojimo kiemeliuose veiks nuo rugsėjo 2 d. iki rugsėjo galo. Lankymas atviras ir nemokamas.

​​Projekte dalyvaujančios menininkės:

Tapytoja Eglė Ridikaitė

Tapytoja Ieva Mediodia

Kompozitorė Gailė Griciūtė

Tarpdisciplininio meno kūrėja, meno kritikė Aistė Kisarauskaitė

Fotografė Dovilė Dagienė – DoDa

Skulptorė, tarpdisciplininio meno kūrėja Marija Šnipaitė

Fotografė, tarpdisciplinio meno atstovė  Aušra Griškonytė – Volungė

Parodos kuratoriai: Algė Gudaitytė, AIstė Kisarauskaitė, Kotryna Žukauskaitė