Sidabriški sapnai

Įtartinai gražūs, teatrališki ir visgi savaip tobuli Vlado Oržekausko kompiuterinės grafikos darbai. Žiūrėjau, svarsčiau, vis neapsisprendžiau, ką išties apie juos manau. Vilniaus rotušėje eksponuojami įvairiu laiku sukurti darbai turi savybių, kurias įprastai laikau trūkumais, bet šįkart jie –  puošnumas, literatūriškumas ir mistifikavimas – pakeisti, kitos kilmės, kažkodėl vis tiek traukia. Tai labai keista, nes paprastai labai greit pasirenku, nusprendžiu, įsivertinu. Kartais suklystu, dažnai berašydama geriau / kitaip suprantu. Tiesą pasakius, rašymas yra patikimiausias metodas viską perprasti sau. Ne objektyviai visiems, o sau. Ir čia turbūt vienintelis būdas, kaip galėčiau išspręsti šį rebusą.

Pradėkime nuo puošnumo. Autorius, akivaizdu, rūpinasi kompozicija. Ji subalansuojama iki visiškos harmonijos meistriškai. Tas tobulumas yra įtartinas tuo, kad imi galvoti, ar tik čia ne interjerų puošybai kurta, ką gi, tuomet ką čia gali veikti kritikas, perduokime estafetę interjero dizaineriams. Bet peizažai persmelkti ne tik grožio, bet ir mistiško, nežinia iš kur kylančio nerimo, kažkokio filosofinio žvilgsnio. Filosofiniu vadinu todėl, kad vaizdas labiau mąstomas, nei regimas ar rodomas. Be to, kad beveik visi vaizdai yra palimpsestiški (persidengia sluoksniais lyg persiliejantys kontekstai, visada nenuspėjama tvarka), jie, atrodo, tuoj tuoj atskleis kažkokią paslėptą prasmę ar bent padės suvokti, kad stebime tik šydą. Čia jau atslinko trečioji (dažnai nuodėmė) – mistifikavimas. Dažnai kitų autorių kūryboje mano nemėgstamas mistifikavimas būna labai nuspėjamas ir lėkštas, atplaukiantis tiesiai iš genijaus mito, patriarchalinių fantazijų. Oržekausko kūrinių mistiškumas nei manipuliuoja nesuprasto genijaus patosu, nei demonstruoja kokį nors ypatingumą, dėl kurio (kaip įsivaizduojama) daugelis turi parklupti, atsiduoti ir imti daug interviu. Tai veikiau toks švelnus šnarėjimas, buvimas drauge, lyg debesų stebėjimas ir kalbėjimas apie patirtis, įžvalgas ir regėjimus. Kitaip tariant, nesiekiant įgyti ypatingų galių, o tiesiog pabendrauti. Ir taip taktiškai, ramiai.

Menininkas naudoja „fotografiją ir Photoshop redaktorių“, anotacijoje sako, kad kuria „neįsivaizduodamas galutinio rezultato“. Todėl viskas yra greičiau „sapnas, kuriame, atrodytų, nereikšmingos detalės nukreipia įvykius netikėtomis kryptimis“. Darbai spausdinami sublimacijos technologija ant dirbtinio šilko. Šilkas yra ne tik medžiaga, ant kurios spaudžiama, bet ir dažnas motyvas, sublyksintis tai žuvies žvynu, tai drabužio detalės kloste. Šilkas kuria tą išorinį patrauklumą, it renesanso mergelės apdarai, ir suteikia bendram įspūdžiui teatrališko spindesio.

Žodis „teatras“ išgelbsti nuo literatūriškumo (blogojo atspalvio), įnešdamas sąlygiškumo, tapdamas raktu. Teatre mes žinome, kad sceną turime užbaigti patys. Matyti lazdoje tauriausią žirgą, skarmaluose atpažinti karalių ar vargetą. Oržekauskas mums parodo tik dalį drabužio, patalo, staltiesės ar dar kažko, įpučia jam gyvybės, lyg perduoda patirties jausmą, pūsteli spindesio ir atsitraukia. Gal todėl pajutau simpatiją. Kaip retai menininkas bepasitiki žiūrovu.

Paroda veikia iki birželio 28 d.