Puota

Tamsiai mėlynai žaliais aksominiais bateliais įžengiu į Antano Mončio muziejaus pirmo aukšto ekspozicinę salę. Elegantiškas sustojimas. Ir balta medinė menė paklūsta mano fantazijai. Savąją prabangą demonstruoja ne puoštos kolonos, o natūralaus medžio balkiai, kukliais įaižėjimais sukurdami kurortinio pokylio jausmą. Vietoje vaišėmis nuklotų stalų, įmantriai išlankstytų servetėlių ar gėlių kupstų serviruojama labiau futuristinio pobūdžio (meno) puota. Prisimenu, kad futuristai rengdavo susibūrimus, į kuriuos įtraukdavo naujas patirtis. Pavyzdžiui, kurdavo mėsos ir maisto skulptūras.

Dviejų menininkų – tėvo ir dukters – parodos „Laimingas atsitiktinumas“ pavadinimas, matyt, yra susijęs su jų kūrybiniu šeimos tandemu. Vienas kitą papildydami jie kalba apie santykius, mirtingumą ir malonumus. Rimantas Olšauskas tapybos ir grafikos darbuose įgyvendina tam tikrus scenografinius elementus. Atrodo, jog durdamas pirštu į dailės istorijos (iliustruotą) vadovėlį sukuria sceną, apšviesdamas ją šiuolaikybės ydų šviesa. Sutelktinė ir sodri tapyba tampa atspirties tašku, globėjišku palydėjimu į kaitą, lengvumą ir naujumą – galvoje turiu erdvėje suskambančius Marijos Olšauskaitės stiklo kūrinius.

Lyg kampų sergėtojos – žydra, smaragdinė, purpurinė, pilka ir žalsva – eksponuojamos „Budinčiosios“. Tai ovalių formų stiklo objektai, sugrupuoti po du ir skaidriais valais nuleisti nuo lubų. Jų metamas šešėlis flirtuoja su šviesa ir sukuria atostogas prie jūros primenančius debesis. Galbūt tai ir melsvų atspalvių ore kabantys kaktusai. Malonumo aspektas užčiuopiamas įvairiomis prasmėmis. „Budinčiosios“ kaip statybinis gulsčiukas subalansuoja parodą. O jos plaukiojančiame burbule susikuria dar vienos realybės (galbūt jau kitos kartos) kūrinys. Ant stiklinių kabančių objektų iš toli matyti juodi brūkšniai, primenantys jau įsivardintus ir vis siužetuose atsikartojančius egzotiško dydžio kaktusus. Ir čia, matyt, šiek tiek žaidžiama su stereotipais, nes priėjus arčiau dygiai virsta gražiais moters siluetais. Jos – undinės, sirenos, gaivališkai kuklios ar saugaus uosto mąstytojos. Stiprios ir trapios, griežtos ir švelnios.

Šių menininkų parodoje jaučiamas kūrybinis alkis. Olšausko darbuose vyrauja daugiasluoksniškumas: neišsiskleidęs tikėjimas, geismas, vis persekiojantis nuodėmės šešėlis ir lengvai patronizuojantys dviprasmybės atskambiai. Jie persipina į švytuoklės vaidmenį atliekančius Olšauskaitės skulptūrinius-erdvinius stiklo kūrinius. Ištapyti žiogai, kaktusai, balti kiškiai (ir vis atsikartojančios jų pūkuotos uodegytės), gralio taurės, giesmynai, ištraukos iš „Hamleto“, granatai (renesanse granato sėklos simbolizavo tikinčiuosius, susirinkusius į bažnyčią). Perskaitomos nuorodos į italų renesanso tapybą (paveikslas „Prieš audrą, pagal Giorgione“) ar ispaniškąjį baroką (paveikslas „Prie vartų pas Velaskesą“). Raudonos spalvos naudojimas natiurmortuose ar draperijose – taip pat gairės į minėtuosius laikotarpius. Bet čia man gal net patogiau leistis nešamai vaizduotės nei žinojimo. Vaikščiodama ir tyrinėdama darbus, išdėstytus per tris galerijos erdves, jaučiuosi kaip Kafkos apysakos „Metamarfozė“ vabalas. Lengvai šokinėju iš vienos sapninės būsenos į kitą, nardau tarp meno stilių ar laikotarpių.

Patogiausia, o ir jaukiausia apsistoti ties Rimanto Olšausko tapybos darbu „Šešėliai ir kiti“. Menininkas tapo iš pažiūros klasikinį natiurmortą. Ant mėlyno stalo serviruojamas trimitas, medinė, tautodailės raštais išmarginta skrynelė, žalia dėžutė ir autoriaus taip pamėgta taurės forma. Antrame plane kuriamas lyg šešėlių teatras. Už tamsaus audeklo identifikuojamos dvi figūros: vyro ir moters. Nors iš tikrųjų tai gan aiški aliuzija į Mikolojaus Konstantino Čiurlionio kūrinį „Karalių pasaka“. Tas jų laikomas pasaulio švytėjimas ir šilumos pilnos spalvos yra kiekvieno lietuvio kraujyje. Ir galbūt tokiu būdu Olšauskas pasirenka iliustruoti sau svarbius žodžius – „Lygiai taip, kaip mes matome išeinančius mums priešaky, taip kiti matys išeinančius mus ir patys imsis rodyti tą patį spektaklį savo įpėdiniams.“ (Jacques-Bénigne Bossuet, citata iš „Pamokslo apie mirtį“, 1662 m.). Kaita yra nuolatinė šios žemės ciklo sudedamoji dalis, tačiau fone visada yra šviesos šaltinis.

Futuristai visaip bandė valgymo procesą tyrinėti moksliškai, o Rimantas ir Marija erdvėje sukuria savo daiktų matymo dėsnį. Man jis susikonspektuoja maždaug taip: kuo daugiau žinosime praeities, tuo atviresni ir laisvesni būsime ateičiai. Na, o prieš išeidama mintyse piktinuosi, kad parodinėje erdvėje negaliu rasti anotacijos, tekstų ir parodos pavadinimų. Žiūrovui tiesiog uždaromos durys į menininkų kuriamą pasaulį. Ir taip tyliai beburbant prie manęs prieina kasos moteris Aušra ir atiduoda man savo pačios ranka rašytus (rastus internete) konspektus. Šypsausi, apsisuku ant kulno, širdyje išsinešdama laimingą atsitiktinumą.

Paroda veikia iki birželio 12 d.

Antano Mončio namai-muziejus (S. Daukanto g. 16, Palanga) dirba trečiadieniais–sekmadieniais 11–17 val.