Kodėl svarbu valyti dulkes?

Jei kada nors norėjote pažvelgti iš arčiau į žvaigždes, bet stipriai nuliūdote, nes neturėjote tam reikiamos sudėtingos įrangos, tarpdisciplinio meno kūrėja Mantė Elelueta personalinėje parodoje siūlo išeitį: tiesiog atidžiau pažvelkite po savo lova, sofa, kilimu ar kitu seniai nejudintu daiktu. Nustebsite, koks į gigantišką visatą panašus kambaryje susidaręs mikrokosmas. Tai pasaulis iš dulkių, odos dalelių, pleiskanų, gėdingą naktinį užkandžiavimą bylojančių sausainio trupinių ar jau seniai palaistyti pamirštos, bet visgi pražysti sugebėjusios gėlės žiedadulkės. Tereikia labai įdėmiai įsižiūrėti.

Idant pačiam lankytojui, norinčiam tyrinėti šiuos gyva akimi beveik nepastebimus asmeninės visatos elementus, nereikėtų rūpintis mikroskopu ar kita pagalbine technika, menininkė padeda keisdama mikroobjektų mastelius, o kartais ir juos sudarančias medžiagas. Į savitą pasaulį atsargiai įveda fotografijų serija, leidžianti pažvelgti į patį tyriausią dulkės veidą. Juodame fone išdidinamos baltut baltutėlės dulkės, tokiu būdu atskleidžiančios savo sandaros paslaptis. Panašiu į šias fotografijas principu parengta videoinstaliacija „kaip stebėti žvaigždes 1.0“ („how to stargaze at home 1.0“): išdidintas mikroskope regimas dulkių vaizdas išties byloja apie neaprėpiamus, mįslingus visatos klodus, esančius visai šalia mūsų ir mumyse. Žvaigždynus atkartojančią videoinstaliaciją papildo pliušiniai tabako trupinių, svogūno lukšto, žiedadulkės, pleiskanų bei kitų formų objektai. Žaisdama su medžiagomis kūrėja leidžia ne tik įsižiūrėti, bet ir paliesti, pajusti mikrodalelių virsmą didžiuliais kosminiais kūnais. Tokiu būdu sugriaunamas mokslinis makro- ir mikro- pasaulių santykis: didelių gabaritų mikroobjektai parodoje ne reprezentuoja neaprėpiamą galaktiką, bet patys tampa savarankiška visata. Šmaikštu, nes būtent šiuose pliušiniuose eksponatuose kaip niekur kitur kaupiasi dulkės, tad dar aiškiau pabrėžiamas mikrokosmo gigantiškumo paradoksas.

Dar vienas buities kosmoso sandarą bei mastelį kvestionuojantis projektas – tai instaliacija „dulkeoidai“. It virš kūdikio lovelės galerijos palubėse supasi pilki dulkių kamuoliai, paversti į 3D objektus kompiuterine programa. Jiems lengvai siūbuojant, fone ramina orkaitėje kepamų bulvių, tolumoje burzgiančio šaldytuvo, tyliai čiurlenančio radiatoriaus garsų lopšinė. Ir kaip naujagimiui virš lopšio besisukantis žaislas atstoja visą dar mažai tepažintą pasaulį, taip parodos lankytojui instaliacija pasakoja apie subjektyvią tikrovę, lydimą asmeninės buities aidų. Visgi greta pasaulio pažinimo džiaugsmo netikėtai įsiterpia barokinė „iš dulkės gimei, į dulkę pavirsi“ nuotaika. Trijose šviesdėžėse eksponuojami nuosėdų iš nežymėtų Utenos kapinių bei žudynių vietų išdidinti atvaizdai. Betgi įdomiausia, kad pastarieji beveik niekuo nesiskiria nuo parodą pradėjusių įprastų dulkių fotografijų – šie irgi juodame fone išsidriekę šviesūs tarsi žvaigždės kosminiai dariniai. Toks, drįsčiau teigti, mokslinis įrodymas leidžia daryti išvadą, kad nors kiekvieno mikrokosmas itin subjektyvus, bendroje kosminių kūnų sistemoje mūsų pėdsakai panašūs.

Nepaisant šio netikėtai universalaus mikrodalelių vaizdo nepriklausomai nuo jų kilmės, paroda išlydi būtent su asmeninio indėlio svarbos beribėje visatoje žinute. Galerijos erdvėje įtaisytas mikroskopas tiesiogiai transliuoja mikrokosmo pokyčius po kiekvieno čia atėjusiojo atokvėpio, akies mirksnio, kūno judesio, drabužių klosčių sušnarėjimo. Transliacija, pavadinta „ir kiti mūsų kūnai“, atkreipia dėmesį į neišvengiamą mūsų veiksmų (o kartais tik egzistencijos) įtaką ne tik artimai aplinkai, bet savo ruožtu ir visai galaktikai. Ar gali būti, jog išjudintos palovės dulkelės yra pajėgios detonuoti ir didžiausius pokyčius pasaulyje?...

Paroda veikia iki gegužės 7 d.