Negražu neleisti šilkverpiams tapti drugiais

Akivaizdu, kad, mano nuomone, esi įdomi, vertinga, pačia geriausia prasme beprotiška menininkė. Seku tavo kūrybos pasirodymus, vieną jų net esu kuravusi. Visgi naujos parodos „Bombyx mori“ proga noriu šio to paklausti. Nesu girdėjusi diskusijų, ar esi gera menininkė, bet ne kartą – kad, va, reikėtų tave kitaip eksponuoti, su daugiau erdvės, ne taip tankiai, nes kūriniai labai sodrūs. O man rodos, kad tavo eksponavimo metodas labai artimas kūrybos metodams ir primena koralinį rifą. Kaip tu apibūdintum savo kūrinių rodymo principus?

O man turi rūpėti kažkieno diskusijos? Neva kažkas geriau už mane žino, ką ir kaip aš noriu parodyti? Tokių žmonių labai daug sutikau pasaulyje, tai kontroliavimo maniakai, linkiu jiems pasveikti. Tegul savo darbelius padaro ir gražiai sau pasikabina. Vemti norisi man tose pompastiškai „dvasingai“ (jų nuomone) išeksponuotose parodėlėse. Tai absoliuti atgyvena, kur menas yra graži prekė, o mano menas ne prekė – jis man jau atsipirko, nes jis man yra laimė ir gyvenimas. Ta visuma, kurioje jie pasirodo viešai, tėra nedidelis pasakojimas apie kelionę, kurią mes nuėjome kartu, jie ir aš, o ne kažkokio produkto pasiūla ar „gero skonio ir manierų“ egzaminas.

Kūriniai dėstomi tuo pačiu principu, kaip ir kuriami, – jie patys viską daro. Tam pasiekti aš esu susikūrusi savo metodus: stengiuosi nebūti autoriumi, o būti vienu iš kūrinių. Todėl mano žvilgsnis sudarant ekspoziciją nėra specialisto „iš aukštai“, o žvilgsnis kaip vieno jų: nekategoriškas, nepompastiškas, o „bombastiškas“ – t.y. juokingai pasikėlęs, pernelyg įsijautęs, o ne atsitolinęs ir t.t. Šioje parodoje aš esu kelių vazų ir kaukių autorė, kitus darbus „atliko“ mano išgalvoti menininkai. Tai – galimų kūrybos variantų kūrimas, o ne nuoširdi, taip sakant, „širdinga giesmė“.

Bet nesvarbu, ką sakyčiau, vėl atsiras tetų, kurios man aiškins, kad reikia „mano darbelius geriau atrinkti“ prieš parodą. Bet tai jų vizija – tegul savo ir atrinkinėja, savimi gražiai grožisi gražiose salėse. O erdvė, kad ir kokia tobula man bepakliūtų, man ji visada bus zoologijos sodo narvas, o ne natūrali gyvenimo vietovė. Man reikia didelės erdvios dirbtuvės, o ne salės. Parodas darau tam, kad galėčiau pamatyti savo darbus iš toli, nes tų didesnių net išvynioti normaliai neturiu vietos, kur ten pažiūrėti. Taigi bent kartą per trejus metus ieškau būdų, kaip galėčiau pažiūrėti, ką mano „kolegos išgalvotieji“ pridarė ir kaip visa tai susiskambina tarpusavyje. Tiksliau, tikrinu, ar aš dar esu vientisa sąmonė, ar jau pablūdau.

Kyla problemų ir norint įvardinti kūrinių pobūdį. Nemažai jų yra tekstilinės skulptūros, bet ir kaukės, ir skelbimai, ir epiniai pasakojimai. Vėl koralų rifai. Gal esi kaip nors išsprendusi šį kvalifikavimo klausimą kokiu nors būdu?

Dėl to aš tikrai miegu naktimis ramiai: koks man skirtumas, kas jie, čia vėl tų kontrolės maniakų problema. „Bombixo“ parodoje pagaliukų-kortelių su tekstais „pareikalavo“ iš manęs ši konkreti vieta. Sienų medžiagiškumas čia nėra neutralus, o mano darbai medžiagiški: jie visi tuoj pradėjo „cypti“, kad peržengiama jų komforto zona. Sienos yra medžio plokščių ir su lentjuosčių intarpais. Tuoj pat gimė naujas autorius, kuris sprendė šį ribos ir atsiribojimo klausimą. Simbolinė riba – kažkoks tvorelių motyvukas – kartu yra ir interakcija su tuo sienų medžiagiškumu ir begaliniu langų atvirumu. Naujasis „mūsų menininkas“ ėmėsi tvoros idėjos gvildenimo. Tvoros, už kurios yra viltis nerasti nieko. Nieko ilgesys, tylos.

Žodžiai, dalyvaujantys kūriniuose, daugiausia yra visiškai „išrauti iš konteksto“, bet man labai gražūs ir teisingi tuo momentu, kai juos rašiau. Man jie tiesiog kaip medžiagėlių skiautės. Visa kita padaro teksto burtas ir smurtas: žmonės stovi ir ilgai skaito tas lentutes, o tapybą labai greit permeta žvilgsniu. Man tai daug pasako apie mus, apie prioritetus. Dar norėjau sukurti tokią utopinę parodą, kurioje ir tekstas (aprašymas), ir darbai būtų vientisa bendruomenė, o ne tekstas veiktų kaip kažkas iš viršaus. Aiškinimas – tai juk „edukologo“ – to, kuris žino geriau ir štai pagaliau čia viską nušviečia, – poza. O vat ir ne... Jis tiek pat iliuziškas, kiek visi kiti dalykai.

Apie ką tavo pasakojimai šioje parodoje? Gal galėtum pasakyti kelis, kurie tau pirmi atėjo į galvą? Suprantu, kad visiems reikėtų storo leidinio ar viduramžių katedros. Parodos pavadinimas „Bombyx mori“, kaip suprantu, asociatyviai pagal skambesį susijęs su paskutiniais ryškiausiais politiniais įvykiais, o pagal reikšmę – tai šilkaverpio lotyniškas vardas. Ar teisingai vynioju?

Bombyx mori yra labai gražūs garsai, tiesiog pirmiausia čia fonetika. Ramiausiai ruošiausi padaryti parodą apie tai, kad negražu neleisti šilkverpiams tapti drugiais, negražu juos gyvus virti, negražu sakyti, kad juos reikia spėti išvirti, kol jie „nesugadino“ kokono. O kokonas kieno, atsiprašau? Ir kas čia viską gadina? Kas vadina sutvėrimą pažodžiui, maždaug, „mirusi medvilnė“? Bombyx old French reiškia medvilnės žaliavą – tuos vatytės „bombikus“. Iš to atsirado žodis bombastik – pernelyg karikatūriškai išpūstas heroizmas.

Paroda turėjo būti toks vadinamasis sanctuary – kaip angliškai gražiai vadina, pavyzdžiui, senų asiliukų prieglaudas. Erdvė, kurioje deklaruojama kiekvieno sutvėrimo teisė tapti tuo, kas jis yra, neaiškinant, kad jis yra „nekvalifikuota“ pilnam išsivystymui gyvybės forma, „tik“ gyvis, o ne gyvūnas. Čia prisidėjo ir kovido patirtys, kai ir mus visaip rūšiavo. Nenoriu pasauliui nieko aiškinti, nė piršteliu nurodinėti, bet ketinau toje patalpoje sudėlioti teisės į virsmą pojūtį su jo dramatizmu ir nuostaba.

O tada prasidėjo karas. Žmonija vėl stebisi, kad kažkoks galvažudys vidury baltos dienos dvidešimt pirmame amžiuje galabija ištisą tautą įsitikinęs, kad ji neturi teisės į pilnavertį valstybingumą. Dalykai, kurie vyksta artimiausioje mūsų aplinkoje, netgi buities ir kasdienybės lygyje, čia stovi savo baisiu milžinišku išdidintu pavidalu. Mes neparuošėm savo pamokų po Antrojo pasaulinio. Meno kalba ir kažkokie ten dvasiniai virsmai bejėgiai prieš primityvią agresiją. Kultūra yra dalykas, kurį turim ginti. Taip, dailininkai aukoja, aukojasi, bet jie ir išnyks pirmieji Putino tipo pasaulyje. Jo akyse, kaip ir bankininkų ir daugelio politikų, menas visiškai neturi prasmės – tai tik įkyri musė, kuri gražiai blizga saulėje, bet lengvai nubloškiama.

Ir tada viskas prarado prasmę, visi tie virsmai ir kokonai – tai marazmai. Išsiveržė jėga, galia, valdingumas, akiplėšiškumas, tikėjimas savo teisumu ir, be abejo, vienas vienintelis ir „teisingas“ autoritarinis „teisingo“ pasaulio „autorius“. Žodžiu, ir mano Bombyx mori kokonas buvo vėl „įmestas“ virti. Mane ištiko visiškas stabas, jaučiausi neturinti teisės daryti parodos, kuri nebūtų apie tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, norėjosi naikinti sukurtus darbus. Susivaldžiau. Pagalvojau. O tada ant daugumos tapybos darbų užrašiau tą „sugadinimo“ ženklą: keiksmažodį, kuris užplūdo mus kartu su ta baisia nelaime. Tai buvo tarsi tos destrukcijos galių, kurių pilnas kiekvienas iš mūsų, „atspindėjimas“, liudijimas. Mes visi tokie, turim budėti, turim ginti silpną, pažeidžiamą – nuo pačių savęs savo artimame ryšyje. Kol šito neišmoksim, bus karai. Mes irgi būsim tie, kurie po šituo ženklu kankinsimės tūždami ir kvailiodami, kerštaudami ir t.t., vėl nebūsim „drugeliais“. Vėl kažką atstatinėsim, o ne kursim.

Man atrodo, kad situacija su šilkverpiais, į kurią atkreipi dėmesį, yra apie prievartą

apskritai ir atspindi Rusijos požiūrį į Ukrainą. Tad tavo metafora ir karo akivaizdoje lieka aktuali. Kaip tu kuri? Žvelgiant iš šalies atrodo, kad į kūrybą pasineri visa galva, gal net neišlipi iš jos, visad bent įbridusi. Kaip tu žiūri į kūrybos procesą? Svarbu disciplina?

Niekada jokios disciplinos, tik laisva valia savanoriai čia dirba.

Kodėl viename tavo kūrinyje visko tiek daug? Kas ten per kūrinys, kur parašyta „esu išklerusi sena boba“? Autoportretas?

Ten visur visko taip daug, kad žiūrintysis užtiltų su savo interpretacijomis ir tiesiog spoksotų. Tiksliau sakant, dirbu tol, kol darbas ima TYLĖTI. Tylėti, kaip tyli augalai. Kol nebežinau, ką darau, nežinau tyrai ir palaimintai, kaip amžinybėje pakibusi.

O apie bobą... mane viena moteris taip pavadino. Turiu teisę būti sena boba, nes jau esu, o kažkam atrodo, kad reikėjo man likti kuo? Paaugle? Atseit sugadinau kokoną, išsiritau į seną bobą? Tai tikrai daug sako apie žmones.

Kuo žaviesi šiuo metu?

Labai žaviuosi augalais, man taip vis atsitinka ir vis gilyn į sielą jie man kalba. Dabar tikrai esu įsitikinusi – jie yra gyvas Dievo pasireiškimas Žemėje. Rimtai sakau.

Ačiū už nuotykius stebint kūrinius ir atsakymus.

Paroda veikia iki gegužės 10 d.

Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius)