Šurmulyje paklydus

„Užeik į aitvarų ganyklas“, – šiltai paliepia vizitinės kortelės formato kvietimai, atsainiai palikti krūvelėje prie pat įėjimo. Virš kvietimų kaba ir du nespalvoti skelbimai su krabų siluetais, tik šįkart jie ne prašo pagalbos surasti paklydusius augintinius, bet įspėja jų nesumindžioti! Ir iš tiesų ne ore sklando, o ant galerijos grindų jau ryškiai matosi neoninių – rožinės, žalios, geltonos, violetinės – spalvų gyviai.

Suprantu, jog dėl įspūdžio apie galimybę į padanges iškelti aitvarus mane gudriai suklaidino apgalvotas žodžių aitvarų ganyklos žaismas. Tačiau šiems ryškiaspalviams aitvarams ne tik nelemta sklandyti virš žemės, bet kyla grėsmė leistis dar žemiau: omarai, kirmėlės ir kitos rūšies bestuburiai byloja apie žaidimą pačiame jūros dugne. Nepaisant galimų ryšio trikdžių giliai po vandeniu, lankytojai kviečiami fotografuotis su gyviais iš specialiai pažymėtos vietos nuotraukai ir kelti ją į instagramą, nepamirštant pridėti grotažymės. Ko reikėtų tikėtis tai atlikus – neišduodama.

Nors parodoje aplink keistuolius prie žemės priklijuotus omarus sukasi visas dėmesys (nemažai jo reikia, idant nesutryptum eksponatų), visgi ir ant baltų galerijos sienų irgi vyksta įdomūs dalykai: čia gyvūnų sąrašas pasipildo mažo formato tapytais ryklių, fantastinių žuvų-laivų, aštuonkojų-kėdžių paveikslėliais, koralais, kitais vandenyno augalais. Į jūros gyvių ir augalų sambūrį netikėtai įsiterpia miesto gatvės vaizdai, mergina kopose bei dar kelios neįskaitomos abstrakcijos. Be tapybos darbų, ant sienų atsiranda dar ir kiekvieną lankytojo veiksmą nejaukiai kartojantys veidrodžiai, visa stebinčios durų akutės, skirtingų dydžių laikrodžiai. Vienas iš jų, praviras it lentynėlė, kviečia palikti kokį nors daiktą. Taip parodoje tuščios cigarečių dėžutės, panaudotas viešojo transporto bilietėlis, kramtomosios gumos gabalėlis (visa laimė, šviežias) bei kiti niekučiai, atrandami pamirštoje palto kišenėje, virsta eksponatais.

Susigaudyti tokioje eksponatų ir jų atlikimo technikų kakofonijoje kiek padeda menininkės užuomina, jog šioje parodoje telpa du segmentai – miestelio šventė ir jos užkulisiai. Deja, nė kiek ne lengviau suprasti, kurioje iš šių dviejų dalių atsirandi pirmiausia. Telieka spėti, jog omarai-aitvarai ant žemės, bevardžiai tapybiniai paveikslėliai ant sienų bei absoliučiai neįmenamas veidrodžių, laikrodžių ir kitų daiktų intarpas byloja apie žaismingą, spalvotą, triukšmingą kurorto šventę. Taigi darau išvadą, jog didžiulis tapybinis kūrinys, vaizduojantis gigantiškus jūros gyvius-aitvarus, už pavadėlių ganomus mikroskopinių žmogeliukų, atskiria šventinę erdvę nuo užkulisių. Tačiau jau šventinėje parodos dalyje buvo sudėtinga susigaudyti, o užkulisiuose gali ištikti visiška neviltis. Čia įminti kūrinių sąveiką beveik išvis neįmanoma. Žinoma, galima viską nurašyti užkulisių, kaip paruošiamosios arba įvairių objektų sandėliavimo erdvės, paskirčiai, tačiau tokios primityvios prielaidos daryti nesinori. Tikrai būtų įdomu ištirti gausybę piešinių ir iš jų sukurtos animacijos prasmę. Animuotus vaizdus, beje, lydi ir balso įrašas, paliepiantis atlikti kokius nors veiksmus ar skaitantis eiliuotus sakinius. Be šios įtraukiančios animacijos, erdve dalinasi ir pora kaligramas primenančių darbų, kortų kolekcija, galbūt šventės metu pamesti šarvai, sudaužytas veidrodis, kriauklė su ugniniu vandeniu, atsainus raudona kreida išrėžtas užrašas ant sienos (jo paties žodžiais – niekam nereikalingas) ir dar daug kitų, neva atmestinai paliktų kūrinių, užrašų. Kažkaip dirbtinai norima sukelti tą atsainumo įspūdį ir kūrinių etiketėmis, nes jos tėra tik paskubomis pieštuku ant išplėštos popieriaus skiautės užrašyti pavadinimai.

Tiesa, menininkė įspėja, jog paroda remta daktaro disertacijoje nagrinėtomis temomis (tokiomis kaip  vaizdo, teksto ir garso jungtis), tačiau tikina, jog norint suprasti jos esmę mokslinio darbo skaityti nebūtina. Prieštarauju. Be papildomo pasirengimo šioje parodoje galybė įvairialypių eksponatų nesusikalba ir, net jei yra puikūs savarankiški meno kūriniai, masinėje šventėje praranda savastį. Žinoma, galbūt tai puikiai apgalvotas atsainumo įspūdis, kurį siekiama sukurti nutrūkusiais užrašais, išplėštomis etiketėmis, sudaužytais veidrodžiais ir panašiai. Visgi neapleidžia jausmas, jog paroda pavojingai priartėjusi prie linksmos, džiaugsmingos, bet suneštinės šventės, kurioje kiekvienas kūrinys puikus ir išskirtinis, tačiau privalo maišytis su kitais, ne visuomet drauge derančiais. Viename užkulisių kampe įrėmintas nutapytas knygos viršelis „How to organize an exhibition just in two weeks“ (liet. „Kaip suorganizuoti parodą per dvi savaites“) galbūt paaiškina ne tik fikcinius, bet ir realius parodos organizavimo užkulisius.

Paroda veikia iki kovo 12 d.