Šokanti tapyba

Pamėnkalnio galerijoje veikiančią Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės parodą „Balerinos efektas“ pradeda vos įėjus žvilgsnį prikaustanti didžiulė drobė „Judita“. Ne baletinis, veikiau operinis siužetas, kurį Vilniuje 2014 metais, regis, vienintelį kartą buvo galima išgirsti ir pamatyti Lietuvos rusų dramos teatre. Antonio Vivaldi oratoriją „Juditos triumfas“ režisierius Gintaras Varnas perteikė vaizdiniais, papildydamas šios temos interpretacijų tradiciją.

Savo pirmtakių moterų tapytojų Fede Galizios (1578–1630), Artemisios Gentileschi (1593–1653), Elisabettos Sirani (1638–1665), Giulios Lamos (1681–1747) – neminint daugybės renesanso ir baroko laikotarpio vyrų menininkų – pamėgtą siužetą Sigita Maslauskaitė-Mažylienė integravo į įspūdingą konceptualią parodą, primenančią daugiasluoksnį barokinį opéra-ballet spektaklį. Esminiai žodžiai – tapyba, baletas, Šventasis Raštas – vienas su kitu dera, įsiklausius į vaizdingus ir įtaigius pačios menininkės komentarus, kuriuos ji pateikė parodos anotacijoje, taip pat per atidarymą ir edukacinius užsiėmimus.

Susitapatinusi su balerina-šokėja, tapytoja savo darbais tarytum išreiškia tą džiugesį, kuriuo spindėjo Izraelio moterys, atskubėjusios pasveikinti gražiąją Betulijos našlę Juditą, apgavusią ir nukirsdinusią asirų generolą Holoferną: jos „laimino ją ir šoko ratelius jos garbei (...). Eidama pirma visų žmonių, šokdama [Judita] vedė moteris, o visi Izraelio vyrai sekė su ginklais rankose ir vainikais ant galvų, giedodami giesmes“ (Jdt 15, 12–13). Potėpiais ir spalvomis išsiliejusi energija didžiuliame formate pulsuoja kūrybos laisve ir šviesiu džiaugsmu, įamžinusiu tapytojos choreografinius gestus, šokant pas de trois su klasikiniais ikonografiniais motyvais ir tapybos istorija.

Jau šiame paveiksle matyti Maslauskaitės-Mažylienės ryšiai su figūrinės tapybos bibliniais siužetais diskursu – prisiliečiant ne tik prie istorijų, kurios yra lyg jos sukurtų tapybinių baletų libretai, bet ir prie konkrečių pasaulio dailės istorijos klasika tapusių kūrinių. Šiuo atveju tai Michelangelo ištapytų Siksto koplyčios Vatikane lubų fragmentas, dažnai užgožiamas kitų, lyg didesnių ir svarbesnių temų, bet akylo žvilgsnio pastebėtas ir įgavęs naują fizinį ir metafizinį pavidalą.

Kai kurie kiti parodoje eksponuojami paveikslai – įdomios variacijos Masaccio („Adomas ir Ieva“), Simone Martini („Apreiškimas“), Georges’o de La Touro („Marija Magdalietė“), galbūt ir kitų tapytojų paveikslų kompoziciniais motyvais. Asmeniškos, kūrybiškos, šiuolaikinės variacijos, sujungiančios šimtus metų mąstytas temas su dabartinėje laiko atkarpoje gimusiu impulsu, palikusiu drobės paviršiuje dinamiškus dažo pėdsakus – kartais ryžtingus, kaip Juditos, Jaėlės ar Delilos smūgiai kalaviju, palapinės kuoleliu ar žirklėmis, kartais tylesnius, jautresnius, išsiskleidžiančius subtiliais koloristiniais niuansais.

Paveikslai ne tik kabo ant sienų – kai kurie išdėstyti erdvėje lyg sudėtingos choreografinės kompozicijos dalyviai, klasikinio baleto hierarchijoje pretenduojantys į étoile statusą. Tai „Judita“, „Mozė“, „Adomas ir Ieva“, „Jaėlė“, „Delila“, „Gimimas“. Kitaip nei teatre, juos gali neskubėdamas apeiti, stabtelėti ir perskaityti kitoje drobės pusėje išrašytas istorijas su aiškiomis nuorodomis į Šventąjį Raštą – jei kiltų noras daugiau sužinoti apie paveiksle pasakojamą siužetą ar apie tai, kas buvo prieš paveiksle sušoktą akimirką ir kas bus po jos. Sodrios, viena su kita besivaržančios spalvos, platūs, vienas kitą vejantys potėpiai garantuoja mėgavimosi spontaniškos, impulsyvios ekspresionistinės tapybos tradicija žiūrovišką malonumą.

Trys balerinos šioje parodoje – labiau kordebaletas, nebylios anoniminės šokėjos, pasklidusios arierscenoje, nors tapybiniu ir spalviniu požiūriu ne mažiau patrauklios. Ypač dvi pagrindinėje galerijos erdvėje, iš abiejų pusių supančios dramatišką „Jaėlės“ sceną, lengvai atpažįstamais baletiniais siluetais ir į viršų pakeltomis grąžomomis rankomis lyg mėginančios sušvelninti brutalų, visiškai nemoterišką ir nebaletišką žygdarbį.

Nors tapytoja sumaniai argumentuoja parodos pavadinimą, įdomu ne tik galvoti apie parodą kaip visumą, bet ir pabūti akis į akį su atskirais šios parodos eksponatais, pasinerti paveikslų faktūrose, pajusti vienatvėje užsisklendusių arba aktyviai kitų likimus veikiančių herojų tapybinę būtį. Kaip ne kartą tapybos istorijoje yra nutikę, vienoje drobių – „Deliloje“ – Sigita Maslauskaitė-Mažylienė paliko ir savo autoportretą. Tik kur jis – autorės ir žiūrovų nuomonės nesutampa. Intriguojantis pasakojimas būsimai (ir jau esamai) Lietuvos tapybos istorijai.

Paroda veikia iki kovo 3 d. Vasario 19 ir 26 d. 14 val. numatomos ekskursijos su parodos autore.