7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vandenyno projekcijos

Paroda „Apeiron. – Kodėl dabar austrai? – Austrų ekspedicija 2021“

Monika Krikštopaitytė
Nr. 4 (1411), 2022-01-28
Dailė
Michael Gumhold, be pavadinimo. 2009 m. L. Albrikienės nuotr.
Michael Gumhold, be pavadinimo. 2009 m. L. Albrikienės nuotr.

Radvilų rūmų dailės muziejuje paskutines dienas skaičiuoja 14 austrų šiuolaikinių menininkų paroda su trigubu pavadinimu. Vienas jų klausia: „Kodėl dabar austrai?“ Tai rodo rengėjų abejonę, nuojautą, kad toks klausimas gali kilti. Bet, man rodos, visai be reikalo, į jį labai lengva atsakyti: o kodėl gi ne? Jei kas nors įsigilinęs ir turi ką papasakoti apie Japonijos, Austrijos ar dar kokios šalies įdomius menininkus ir jų aktualijas, visada prasminga pasidomėti. Kad ir kaip būtų keista tokio gausybės rago akivaizdoje, mūsų akiratis siauras dėl dviejų priežasčių. Viena yra dabartiniai ribojimai keliauti, antra – teoriškai pasiekiamų kontekstų gausa, todėl vedlio ar kuratoriaus vaidmens vertė kyla iki debesų, nes atsigerti iš „gaisrinės žarnos“ darosi vis sunkiau. Menininkė Lina Albrikienė, susipažinusi su austrų scena, subūrė daugiau nei tuziną jų ekspedicijai (architektas Aleksandras Kavaliauskas, dizainerė Anna Liska).

Parodos ekspozicija labai estetiška, net daili. Kamerinė ir scenografiška, tinkama lankyti su vaikais, nes nemažai kūrinių primena vaikų kambarį. Į Linuso Rieplerio iki dėžės dydžio sumažintą baro vidų galima įkopus laiptais kyštelt galvą ir pasidairyti, Georgo Haberlerio siuvinėjimai, manau, tiesiogiai įkvėpti vaikų piešinių pasaulio – čia gyvūnai eina į vakarėlius, plaukioja laivai, skraido lėktuvai, kai kurios dalys blizga, viskas spalvota ir visai nenuobodu – visiška laisvė. Ernsto Koslitscho medinių figūrėlių spiečius, pasakojantis apie pirmuosius 5000 metų, – irgi lyg puikus žaidimo rinkinys. O kur dar kitose salėse riedučiai, varnos, prie aparatų prijungti pučiamieji, skulptūrėlių veideliai it lėlės iš muziejų. Ko ten tik nėra. Tiesiog kunstkamera, kurioje pasikrauni įspūdžių. Pirmas įspūdis toks ir buvo – tai tvarkingas, patrauklus, bet meno parodos produktas, kurių dabar daugėja, nes, na, reikia gi parduoti bilietus. Žmonėms turi patikti. Turi likti gera patirtis, smagumo šiek tiek, gerų fonų, kad ateitų kitą ir dar kitą kartą pirkti bilietų. Na ir gerai, bet aš iš meno noriu daugiau. Mažiausiai, kad paliestų, sukeistų, papasakotų, įsismelktų, daugiausia – kad sukrėstų, užpildytų, atvertų. Na, žodžių galima parinkti visokių, bet kad išeičiau truputėlį kitokia nei atėjau. Ar intelektualiai, ar jausmiškai, ar dar kaip nors pasikeitusi.

Pasirodė, kad austrų paroda yra paslėpto veikimo ir jai reikėjo rakto, o jį kuratorė įdėjo į parodos pavadinimo pradžią: „Apeironas“. Senovės graikų kalba jis reiškia paradoksą: peiras – riba, apeiros – beribis. Jis tapatinamas su erdve ir laiku, yra neapibrėžtas ir yra kiekviename iš mūsų, amžinas, keičiantis formą, bet čia turbūt svarbiausia, kad jame egzistuoja daug pasaulių. Paradoksai visada painūs ir puikūs įvairiems išvedžiojimams, tačiau jei paprastai – man liko įspūdis, kad kuratorei (jos kūrinys ir esė) apeirono metafora tapo vandenynas – didingas, neaprėpiamas, daug pasaulių liečiantis tiesiogiai ir perkeltine prasme. O dar apeironas tapo kūrybinės vaizduotės metafora, ja galima keliauti, vykdyti ekspedicijas. Tad jeigu mes pažiūrėsime į parodą kaip į „Nacionalinės geografijos“ numerį, skirtą 2021-ųjų ekspedicijoms, vaizdas truputį pasikeičia. Jei kiekvieną darbą suprasime kaip asmeninius tolius ir pasakojimus iš jų, pramoginės parodos įvaizdis keičiasi, iš jos ima vyniotis visokie liūdnumai, dažniausiai šviesūs.

Liūdniausi Iris Dittler performansą, kuriame ji buvo paskutiniu žmogumi Žemėje, liudijantys objektai. Jie savaip primena ateities ligoninių inventorių ar mechanizuotus organus, kurių gyvybė nutilusi. Čia pat Andreas Wernerio kalnų apsuptas ežeras, vaizdas, kurio kažkas ilgisi, bet abejingas žmogui lyg Salomėjos Nėries alyvos: „Manęs dar nebuvo, alyvos žydėjo, manęs nebebus jau, jos vėliai žydės...“. Iš ekspozicijos prieblandos ima ryškėti buvusio, praėjusio laiko formos. Patricko Topitschnigo videodarbe „Karuselė“ jis net dvigubas. Filmuojamos atrakcionu tapusios Rumunijos druskos kasyklos, kurios dar buvo ir slėptuvės nuo bombų per Antrąjį pasaulinį karą. Dabar viliojami tamsos ir šiurpulio lankytojai skrieja žemės viduriais tam, kad išlįstų iš jų pakitę. Anja Ronacher Jordanijos, Izraelio, Amano ir kituose muziejuose ypatingu būdu fotografuoja senovės artefaktų fragmentus. Tie keraminiai veideliai ne tik byloja mums žmogiškąjį trapumą, tolimą tolimą laiką, bet ir yra nardinami atgal į tamsą. Ryškindama ji palieka tik fragmentą, o foną išdegina šviesa. Tad tamsa nuotraukose yra nebe konkreti su glūdinčiomis formomis, o kaip tuštuma ar apeirono erdvė, o gal ir savaip smurtinė – lyg žemėmis užbertas kapas. Gilinantis dar toliau atrodo, kad parodoje auga atsisveikinimo nuojauta. Visas linksmumas panėšėja į bandymą šyptelt prieš iškeliaujant.

Šiaip jau apeirono samprata labai plati, į ją galima sukišti turbūt viską, tačiau ji labai padeda suvokti, kaip veikia kūryba. Kaip mes susisiekiame su daugybe pasaulių ir juos traukiame, kuriame ir rodome parodose, klojame tekstuose. Kūriniai kaip tik ir judina tas ribas tarp abiejų pusių. O mes, akivaizdu, esame apeirono įrankiai. Todėl galime rasti savyje ne tik vandenynus, bet ir austrijas, ir dar dievai žino ką.

 

Paroda veikia iki sausio 30 d.

Michael Gumhold, be pavadinimo. 2009 m. L. Albrikienės nuotr.
Michael Gumhold, be pavadinimo. 2009 m. L. Albrikienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Albrikienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Albrikienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Albrikienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Albrikienės nuotr.
Beate Gatschelhofer, „Normalumo produkcija“. 2021 m.  L. Albrikienės nuotr.
Beate Gatschelhofer, „Normalumo produkcija“. 2021 m. L. Albrikienės nuotr.
Ernst Koslitsch, „Pirmieji 5000 metų“. 2021 m.  L. Albrikienės nuotr.
Ernst Koslitsch, „Pirmieji 5000 metų“. 2021 m. L. Albrikienės nuotr.
Bernd Oppl, „Blokai“. 2018 m.  L. Albrikienės nuotr.
Bernd Oppl, „Blokai“. 2018 m. L. Albrikienės nuotr.
Ernst Koslitsch, „Pirmieji 5000 metų“ (fragmentas). 2021 m.  L. Albrikienės nuotr.
Ernst Koslitsch, „Pirmieji 5000 metų“ (fragmentas). 2021 m. L. Albrikienės nuotr.
Beate Gatschelhofer, „Tuo tarpu“. 2020 m. L. Albrikienės nuotr.
Beate Gatschelhofer, „Tuo tarpu“. 2020 m. L. Albrikienės nuotr.
Georg Haberler, „Šv. Knuto diena“. 2021 m. L. Albrikienės nuotr.
Georg Haberler, „Šv. Knuto diena“. 2021 m. L. Albrikienės nuotr.
Georg Haberler, „Party Boy", „El Niño". 2021 m. L. Albrikienės nuotr.
Georg Haberler, „Party Boy", „El Niño". 2021 m. L. Albrikienės nuotr.
Andreas Trobollowitsch garso instaliacija „KLANGMOLK" ir Leno Göbel kūrinys iš ciklo „Monolitinis kūdikis!“ (2020). L. Albrikienės nuotr.
Andreas Trobollowitsch garso instaliacija „KLANGMOLK" ir Leno Göbel kūrinys iš ciklo „Monolitinis kūdikis!“ (2020). L. Albrikienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Albrikienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Albrikienės nuotr.
Linus Riepler, „Darbo laiko pabaiga“. 2017 m. L. Albrikienės nuotr.
Linus Riepler, „Darbo laiko pabaiga“. 2017 m. L. Albrikienės nuotr.
Linus Riepler, „Darbo laiko pabaiga“ (fragmentas). 2017 m.  L. Albrikienės nuotr.
Linus Riepler, „Darbo laiko pabaiga“ (fragmentas). 2017 m. L. Albrikienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Albrikienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Albrikienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Albrikienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Albrikienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Albrikienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Albrikienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Albrikienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Albrikienės nuotr.
Anja Ronacher kūriniai. L. Albrikienės nuotr.
Anja Ronacher kūriniai. L. Albrikienės nuotr.
Andreas Werner, „Tviskančios patvinusio ežero platybės“. 2019 m. L. Albrikienės nuotr.
Andreas Werner, „Tviskančios patvinusio ežero platybės“. 2019 m. L. Albrikienės nuotr.
Bernd Oppl, „Sapnuoti galime ne tik lovose“. 2021 m.  L. Albrikienės nuotr.
Bernd Oppl, „Sapnuoti galime ne tik lovose“. 2021 m. L. Albrikienės nuotr.
Lina Albrikienė, „Klajojanti virš vandenyno“ (fragmentas). 2020–2021 m. L. Albrikienės nuotr.
Lina Albrikienė, „Klajojanti virš vandenyno“ (fragmentas). 2020–2021 m. L. Albrikienės nuotr.