Vieno kurso pasakojimas

Vilniaus dailės akademijos Tekstilės meno ir dizaino katedros dėstytojai inicijavo parodą, skirtą profesoriaus Vladislovo Daujoto gimimo šimtmečiui, „kurioje pirmą kartą pristatoma jo daugiaplanė kūryba, aprėpianti studijų metų užduotis, dekoratyvinių audinių projektus ir unikaliąją tekstilę – pano, kilimus ir gobelenus. Parodoje daug vietos skiriama kūrybos proceso užkulisiams, kuriuos iliustruoja dokumentinė medžiaga, parengiamieji eskizai ir projektai. Nemaža dalis meninės veiklos faktų ir kūrinių, surinktų iš muziejų, archyvų, VDA Tekstilės katedros ir šeimos fondų, viešinami pirmą kartą.“ Parodos „Vladislovas Daujotas (1921–2009), tekstilininko dosjė“, veikiančios (iki gruodžio 11 d.) VDA parodų salėse „Titanikas“, kuratoriai: Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, Julijus Balčikonis, Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė. Šia proga savo atsiminimais dalinasi VDA tekstilės specialybę baigę menininkai Gintaras Šeputis, Jurga Šarapova, Laurencija Volungevičienė ir Lina Ringelienė.

Gintaras Šeputis: Vladas Daujotas buvo išskirtinis dėstytojas. Iš jo mokiausi ne tik specialybinių dalykų, bet ir bendravimo kultūros. Jis buvo puikus pavyzdys, kaip dirbti su studentais. Prisimenu įvykį, kai kartą, užmiršęs užduotį, pateikiau eskizus, padarytus per penkiolika minučių iki paskaitos. Vladas Daujotas, akivaizdžiai matydamas, kad čia kelių minučių darbas, tuos eskizus pagarbiai aptarinėjo ilgiau, nei aš juos piešiau. Man tai buvo tikrai gera pamoka ir daugiau niekada nieko panašaus nebedariau. Turbūt tas santykis su studentais kaip su kolegomis padarė įspūdį visam gyvenimui; tikiuosi, kad mano studentai jautėsi bent šiek tiek panašiai.

Įprastinį studijų procesą atsimenu kaip nuolatinį tyrinėjimą, paieškas, klaidas ir atradimus. Dėstytojai dažniausiai patarinėjo dėl technikos, kompozicijos, dermių, kartais temų. Vladas Daujotas, kitaip nei kiti profesoriai, mokė diskutuodamas, atverdamas įvairias galimybes, bandydamas įsigilinti ir suprasti. Man tiek imponavo jo išmintis ir sąmojis, jog rimtai svarsčiau likti antrus metus, kad ilgiau galėčiau pabūti pas jį. Atkalbėjo.

Parodoje „Titanike“ daugelis darbų buvo matyti, bet keletas – tikrai ne. Įspūdis ypač didelis pamačius viską vienoje vietoje. Akivaizdi pagarba tradicijai, lietuviškai kultūrai, spalvinėms dermėms. Ko trūko? Jo balso, jo prasminių pauzių, krenkštelėjimų, sąmojo ir juoko, gal net anekdoto. Man yra tekę filmuoti Vladą Daujotą – tie pasakojimai būtų puikiai papildę tikrai įdomią ekspoziciją. Bet, deja, kasetė, kartu su kitu turiniu portfelyje, buvo pavogta. Gal tai puiki proga kreiptis į tuos, pas ką ši medžiaga netyčia papuolė? Grąžinkite, prašom.

Filmavom jo bute Totorių gatvėj, pats priprašiau turėdamas tikslą, kad liktų atsiminimai. Kalbėjomės gal kokią valandą, gal daugiau, klausinėjau apie viską. Apie vaikystę, šeimą, tėvą – iškilią asmenybę – Lietuvos miškininką Marijoną Daujotą.

Lina Ringelienė: Vlado Daujoto tėvo darbai buvo labai reikšmingi Lietuvai. Buvo ne tik žymus miškininkas, bet ir pedagogas, mokslininkas. Dirbo Skuodo ir Kretingos urėdijose urėdu iki pat 1940-ųjų. Įdomu, kad ir mano senelis dirbo Kretingos urėdijos urėdu, tik vėliau, sunkiais Lietuvai laikais – nuo 1945 metų. Tikriausiai buvo pažįstami. Gaila, neteko su dėstytoju išsikalbėti. Tuo metu, kai mokėmės, daugiau tylėjom apie praeitį, nei kalbėjom.

G. Š.: Labai šiltai pasakojo apie šeimą, vaikystę. Įsikalbėjome apie tikėjimą – dar dabar atsimenu jo atsakymą „tikiu į kažko aukštesnio egzistavimą, bet tuo pačiu ir evoliucijos procesą“. Pasakojo apie tylos praktikas, kurios vyko pas pranciškonų vienuolius gimnazijoje. Ir kad per jas būdavo puiki proga pabūti su savimi, gauti idėjų, neįprastų patirčių, kad dažnai prisimena ir vertina kaip labai vertingą praktiką savęs suvokimui. Vladas Daujotas, jei teisingai prisimenu, buvo Kauno žudynių „Lietūkio“ garaže liudininkas. Pasakojo apie šitą savo vaikystės prisiminimą su detalėmis ir šiurpiai.

Jurga Šarapova: Mokslo metai tekstilėj man nebuvo vienareikšmiški, jokio ten rojaus. Mus ruošė fabriko dailininko specialybei. Medžiagotyros kursas buvo grynai apie gamybą, kažkokį audinių „šlichtavimą“ ar kažką tokio... Dar buvo kažkokių „perfokortų“ programavimo kursas. Keturgubai simetriškos kompozicijos kilimų projektai piešiami guašu ir t.t. Buvo daug nykių dalykų, jau neminiu marksizmo ir vadinamojo akademinio piešimo, begalinių natiurmortų „mozojimo“ per vadinamąsias tapybos pamokas. Nebuvo jokio ryšio su tuo, ką darome per darbus medžiagoje, kur mes audėme ir audykla tikrai buvo rojus. Juk neaudėm natūralistinių „Tereskos“ portretų, kuriuos zulindavom valandų valandas, kai darbams medžiagoje taip trūko laiko. Faktiškai audėm po paskaitų, beveik naktimis, o per dienas piešėm „Nadkas“. Tas žiauriai užknisdavo, o dar kažkoks fizinis lavinimas buvo, PDG normos ir t.t. Beje, mielai būtume audusios tas natūralistines „Tereskas“, bet nedidelė problemėlė – per kelis mėnesius nespėtumėm: tokie darbai audžiami dešimt metų, nė kiek neperdedu.

Vladas Daujotas man dėstė tik antrame kurse – nes perėjau iš rūbų modeliavimo specialybės antro kurso į tekstilę kursu žemiau, taigi nepatyriau jo kompozicijos pagrindų, kuriuos jis vedė pirmakursiams tekstilininkams. Greičiausiai ten žmonės patirdavo tą „Bauhauzo dvasią“, apie kurią dabar taip daug kalba. Manau, Daujotas buvo nepatenkintas tuo, kad aš mokytis ėmiau nuo antro kurso, negavusi tų jo pagrindų.

Jo figūra buvo lygi kunigo figūrai bažnyčioje – toks pat kažkoks „apsalimas“, „baimė ir drebėjimas“ įsivyraudavo tarp merginų, kai tik jis įeidavo į studiją. Na ir aš vaidinau tą „bijojimą“. Manau, kažkoks lėtinis bijojimo būvis buvo būdingas visai mūsų katedrai. Juozas Balčikonis laviravo Dailės institute tarp įvairiausių ideologinių „ledkalnių“, stengdamasis išsaugoti tekstilininkus, kurie, apsimesdami „nekaltai pradėtais“ taikomaisiais, praktiškai leido sau daryti abstraktų ir neideologinį meną. Labai jam Ačiū. Su Daujotu tame jie tikrai buvo bendražygiai.

Pirmas Daujoto vadovaujamas mano darbas buvo gobelenas „Paukštė“ – tokia rožinė skrendanti plunksninių debesų faktūromis nuausta gulbė. Darbas buvo kreivas šleivas, nuaustas su nenuosekliais sutankėjimais ir išretėjimais, – man jis iki šiol labai labai patinka. Visada nekenčiau kruopštumo ir spalvinio jautrumo, manau, tai Daujotą skaudino...

L. R.: Visada žavėjausi Jurgos kruopštumu ir jos improvizacijomis. Greičiau tvarkingumą, o ne kruopštumą Daujotas norėjo matyti studentų darbuose. Ypatingi parodoje eksponuojami Daujoto projektai ir eskizai. Ir mes su ploniausiais teptukais stengėmės išpiešti kiekvieną siūlą. Piešdama metmenų ripso grindų tako projektą vis žvilgčiojau į namuose patiestą močiutės kadaise austą ripsinį kilimėlį, nes ši technika man dar buvo nežinoma, siūlų persipynimas neaiškus. Kilimėlis buvo senas, nusitrynęs – pro tamsius metmenis švietė balti ataudai. Persistengiau – išpiešiau ir visas audimo klaidas, išdilimus. Sukūriau naujo, bet jau pasenusio tako projektą. Daujotas tuomet papasakojo apie „blakes“ – audimo klaidas – ir patarė jų daugiau nepiešti. Žiūrėdama į parodoje kabančius Daujoto gobelenus pamenu, kad buvo ir iš mūsų reikalaujama kokybės – lygių kraštų ir stipriai sumuštų ataudų. Daujotas tikrai buvo ypatinga asmenybė – kai kurie studentai, net ir mokydamiesi pas kitus dėstytojus, įžūliai nešdavo jam savo eskizus. Daujotas nelabai būdavo patenkintas, nes laikėsi dėstytojo etikos, bet vis tiek į eskizus pasižiūrėdavo. Mėgdavo tik su kolega ir bičiuliu Juozu Balčikoniu užsukti į dirbtuves, kartu aptardavo eskizus ar jau atliekamus darbus medžiagoje, nesvarbu, kuris tuo metu būdavo priskirtas dėstyti.

Pastabas Daujotas sakydavo labai taktiškai, gal net per daug. Pamenu savo vieną nesėkmę – rištinį kilimą. Eskizavau be galo, ir tai, ką nuaudžiau, buvo negražu. Tik po kurio laiko supratau, į kurį eskizą dėstytojas mandagiai ir subtiliai vis bandė atkreipti mano dėmesį. Nieko nesupratau tada – ėjau savo neaiškiu keliu. Dabar tą eskizą esu įsirėminusi.

Laurencija Volungevičienė: Vladas Daujotas – inteligentiškas, visada ramus, puikų humoro jausmą turintis dėstytojas. Tas, kurio gali paklausti patarimo ir sulaukti pagalbos. Daujotui buvo labai svarbus dalykas, kurį jis dėstė. Atsimenu, kažkas iš mūsų per jo paskaitą darė anglų kalbos namų darbus. Jis pyktelėjo ir paklausė – ar mes anglų susirinkome mokytis, ar dailės?

L. R.: Mokėmės tikrai ne guglo laikais. Visos inspiracijos ateidavo iš apčiuopiamos aplinkos – parodų, muziejų, knygų, pasakojimų, gamtos. Apie pasaulio tekstilę, tendencijas, apskritai apie meną, palyginus su šiandiena, labai stigo informacijos. Nuėjusi į biblioteką net nežinodavau, ko ieškoti. Tam, ką dabar naršydami sužinome per 5 minutes, tuo metu net dienos neužtekdavo. Daujotas, suprasdamas mūsų išsilavinimo stygių, nešė mums knygas, albumus, daug pasakojo. Būtent iš jo albumų sužinojau apie pasaulio tekstilę, Lodzės trienales, Lozanos bienales, pirmą kartą pamačiau Magdalenos Abakanovič, Jeano Lurcat gobelenus. Įsiminiau ir Viktoro Petravičiaus grafikos albumą. Tikriausiai dėstytojas jį rodė kalbėdamas apie linijos ir dėmės raišką... Pamenu, kaip per kompozicijos pratybas jis atsivedė savo šunį. Piešėm jį, eskizavom, stilizavom, o tas nenuorama vis judėjo. Dar dabar turiu išaustą to šuniuko portretą. Daujotas taip ir pasakė: „Šuns portretas.“ Kalbėdamas apie studentų darbus mėgdavo pajuokauti.

L. V.: Taip. Jis sugalvodavo įvairiausių kolorito apibūdinimų: pavyzdžiui, geltonos ir žalios spalvos derinį pavadino „kiaušiniene su svogūnais“.

L. R.: Pradėjom mokytis sovietiniais laikais, o baigėme jau nepriklausomoje Lietuvoje. Įdomus buvo laikotarpis. Kaip Jurga teisingai minėjo, tuometinis institutas mus rengė fabriko dailininko specialybei – projektavom masinės gamybos produktus: staltieses, užuolaidas, grindų kilimus. Tuometinis rektorius Vincentas Gečas man asmeniškai „pažadėjo“ karjeros tęsinį (siuntimą) Juodupės vilnonių audinių fabrike. Tekstilės katedroje nebuvom apkrauti ideologinio turinio darbais. Pamenu tik pirmame kurse projektuotas žakardines užuolaidas tema „Spaliui 70“. Išsisukinėjom įvairiai – pagrindinę staltiesės „mintį“ slėpėm stilizuotuose raštuose, vengėm tiesioginių simbolių. Aš žaidžiau tik su skaičiumi 70. Vladas Daujotas, dėliodamas mano eskizus iš vienos krūvelės į kitą, visiškai rimtai paklausė: „Ar čia bobutei 70?“ ir tuoj pat nusišypsojo. Pamenu, mums taip patiko, kad net tai įsivaizduojamai bobutei tortą nupirkom ir atšventėm jos „garbingą“ jubiliejų.

Esu dėkinga Vladui Daujotui už tekstilės ir bendravimo pamokas, už išugdytą ištisą tekstilininkų kartą, už sukurtą kompozicijos dėstymo metodiką tekstilininkams, kurią net esu šiek tiek nusižiūrėjusi ir naudoju dirbdama su savo studentais. Parodoje varčiau dėstymo programas, rankraščius, liudijančius jo didelę erudiciją, ir pagalvojau – kodėl neišleidus knygos, kuri įamžintų jo dėstymo patirtį?

L. V.: Visada jaučiau Vladui Daujotui didžiulę pagarbą, žavėjausi jo vidine kultūra.

J. Š.: Tokia nebyli stoiko, asketo laikysena Dailės institute, kurios laikėsi profesorius Daujotas, buvo labai įkvepianti, jis buvo Tekstilės katedros dvasia.

G. Š.: Kai reikia kam nors papasakoti apie dvasios aristokratą – visuomet turiu Vlado Daujoto vaizdinį.